Biblijos
mokymo kursas
Dievo
kvietimas
(The
calling of God)
7
pamoka
(Lesson
7)
" Čia, žemai,
vykdomas didingas planas... " – Vinstonas Čerčilis, 1940-1945 ir 1951-1955 metų
Didžiosios Britanijos premjeras.
Filosofas
Euripidas, gyvenęs penktajame amžiuje iki Kr., klausė: “Kas yra Dievas? Kas
bendro tarp žmogaus ir Dievo? Kas pasakys?”
Šiuo metu,
praėjus du su puse tūkstančių metų, daugelis mūsų vis dar esame pakerėti ir
sumišę, žvelgdami į mūsų santykius su mūsų Kūrėju. Dauguma mano, kad Dievo
santykiai, Jo ryšiai su žmogumi yra didelė, nesuvokiama paslaptis.
Iš
kitos pusės visi suvokiame, jog
tarpusavio ryšiai yra svarbūs. Mūsų gyvenimas susijęs su mūsų šeima,
draugais, kaimynais ir kolegomis. Bet kur yra Dievas?
Kokia
Dievo santykių su žmogumi reikšmė? Kokią reikšmę Jis suteikia tiems santykiams?
Ar žmogui reikia ryšio su Dievu? Jie taip, tai kas yra svarbiausia šiuose
santykiuose?
Šioje
pamokoje detaliai išnagrinėsime šiuos gyvybiškai svarbius klausimus ir
sužinosime, kaip į juos atsako Šventasis Raštas.
DIEVAS
NORI TURĖTI RYŠIUS SU MUMIS
(God Wants a
Relationship with Us)
Mes vis susiduriame su senu klausimu, kas buvo pirma – višta ar kiaušinis. Šį klausimą galima pritaikyti ir mūsų ryšiams su Dievu: kas buvo pirmiau, ar žmogui prireikė ryšio su Dievu, ar Dievas panorėjo turėti šį ryšį? Štai atsakymas:
“Mes mylime [jį], nes
Dievas mus pirmas pamilo”, aiškina apaštalas Jonas (1 Jono 4:19; kursyvas visur mūsų). Jonas taip
pat sako: “Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir
atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes” (10 eilutė). Aišku, kad
Dievo noras ir planas buvo sukurti ryšį tarp žmonių ir Jo
paties.
Turime suprasti Dievo tikslą, dėl kurio jis mus sukūrė. Lygšiolinės šio
Biblijos mokymo kurso pamokos išsamiai parodė Jo tikslą ir planą žmonijai.
Sužinojome, kad Dievas sumanė žmones tam, kad jie pilnai atspindėtų Jo
charakterį – būtų tokie kaip Jis. “Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų
į Dievą” (Pradžios 5:1). “Dievas
sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir
moterį sukūrė juos.” (Pradžios 1:27)
Mums reikia peržiūrėti keletą pagrindinių principų apie šiuos ryšius, iki
mes detaliai pradėsime gilintis į tai, kokie yra Dievo santykius su mumis ir ko
Jis tikisi iš mūsų.
Pirmiausia privalome paklausti: Kas tai yra santykiai? Webster’s New
World College Dictionary tai apibrėžia kaip “savybę arba būseną, esant
(tarpusavyje) susijus, tolydų ryšį arba sąjungą tarp žmonių.”
Tokius
santykius Dievas nustatė su senuoju Izraeliu, sakydamas: “Visada būsiu arti
jūsų; aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta.” (Kunigų
26:12).
Tie
keli žodžiai nusako tai, ko nori Dievas, užmegzdamas ryšius su žmonėmis.
Atkreipkite dėmesį į du šio paprasto Dievo pareiškimo
aspektus.
Pirma, Jis pareiškia Savo norą, kad mes pripažintume ir suvoktume Jį kaip
Aukščiausią būtybę. Antra, Jis pareiškia Savo norą jungtis (turėti ryšį) su
tais, kurie pripažįsta Jį Dievu.
Kai tik suvoksime, kad Dievas nori turėti ryšį su mumis, mums teks labiau
negu bet kada pripažinti, kad mums tikrai Jo reikia. Apaštalas Paulius primena
mums: “Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs,
bet mūsų tinkamumas iš Dievo” (2 Korintiečiams 3:5).
Apaštalas Jonas trumpai nusako santykių, kuriuos mums reikia turėti su
Dievu, prigimtį: “Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės
Dievo vaikai ir esame... Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar
nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį,
nes matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį,
skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.” (1 Jono
3:1-3)
Čia matome žmonijos sukūrimo tikslą. Dievas kuria šeimą – Savo nuosavą
šeimą. Jis sukūrė mus, kad mes turėtume ypatingą ryšį su Juo – tėvo ir vaiko
ryšį. Dievas nori padovanoti mums Savo nemirtingumą. Kaip aiškina Paulius:
“reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybe, šis marus apsivilktų
nemarybe” (1 Korintiečiams 15:53). Dievas nori turėti amžiną ryšį su mumis, kaip
su Savo vaikais.
Paulius sako mums, kad “[mūsų Gelbėtojas Dievas] trokšta, kad visi žmonės
būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Timotiejui 2:4). Dievas numatė
būdą, pagal Savo tvarkaraštį, kaip šiuos santykius padaryti prieinamus
kiekvienam žmogui. Kaip rašė Petras: “Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip
kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris
pražūtų, bet kad visi atsiverstų“. (2 Petro
3:9)
Atkreipkite dėmesį: Petras kalba, kad atgaila yra būtina, stiprinant mūsų
ryšius su Dievu. Dievas stengiasi užmegzti tokius ryšius. Bet Jis tai sąlygoja
mūsų pasiryžimu ištirti savo buvusius kelius, pripažinti jų klaidingumą,
atgailauti dėl to ir tvirtai apsispręsti ieškoti Jo. Tik tada Dievas gali
išpirkti mus iš mirties bausmės, kurią užsitraukėme dėl mūsų nuodėmių.
(Išsamesnę informaciją apie tai rasite žemiau pateiktame straipsnelyje “Kam mums
reikia Atpirkėjo”.)
KĄ
KVIEČIA DIEVAS?
(Who is God
Calling?)
Jėzus
pasakė: “Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų.” Kuo skiriasi šios sąvokos: būti
pašauktu ir būti išrinktu? Graikų žodis kletos, išverstas žodžiu
“pašauktas”, gali būti taip pat išverstas kaip “pakviestas”. Dievo šaukimas –
tai Jo siūlymas, Jo kvietimas atgailauti ir užmegzti ryšius su
Juo.
Laiške
romiečiams 8:28-30 skaitome: “...žinome, kad Dievą mylintiems visi dalykai
veikia išvien gerui – tiems, kurie yra pašaukti [kletos, pakviesti], kaip jo iš anksto
nutarta... tuos ir iš anksto paskyrė, kad jie būtų tokio pat pavidalo, kaip jo
Sūnaus atvaizdas, kad jis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. O kuriuos jis iš
anksto paskyrė, tuos ir pašaukė. Ir kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino. O
kuriuos išteisino, tuos ir pagarbino.” (Romiečiams 8:28-30, A.Jurėno
vertimas)
Taip,
pradžioje Dievas turi pašaukti, arba pakviesti, mus užmegzti ryšius su Juo. Jis
tai vykdo apšviesdamas mūsų protus, kad suvoktume Šventojo Rašto pagrindus ir
poreikį atgailauti.
Kodėl
Dievas turi kviesti mus, kad užmegztume ryšius su Juo? Į šį klausima atsako
Kristus Evangelijoje pagal Joną 6:44: “Niekas negali ateiti pas mane, jei
mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.”
Jei Dievas neįdėtų į mūsų protus pradinį Savo Žodžio suvokimą ir neparagintų
mūsų atgailauti, mes niekuomet nesužinotume, jog reikia keisti savo
gyvenimą.
Bet
suvokimas, jog reikia keistis, tėra Dievo kvietimo pripažinimas. Tik tie, kurie
atsiliepia ir atgailauja, tampa išrinktaisiais ypatingiems santykiams su
Juo dvasiniame Kūne, tai yra Jo Bažnyčioje. Paulius kreipiasi į priėmusiuosius
Dievo kvietimą, kaip į Dievo Bažnyčią, pašvęstuosius Kristuje Jėzuje,
pašauktuosius šventuosius (pakviestus būti šventaisiais), visus, kurie
šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo (1 Korintiečiams 1:2). Tie, kurie
atsiverčia ir pasikrikštija (Apaštalų darbai 2:38), tampa išrinktais “išganymui Dvasios pašventinimu ir
tiesos tikėjimu” (2 Tesalonikiečiams 2:13).
Žmonių skaičius, kuriuos Dievas pakvietė šiems ypatingiems santykiams,
daug didesnis, negu tų, kurie atsiliepė į šį kvietimą. Be to, Biblija parodo,
kad dauguma pašauktųjų dėl keletos priežasčių neatsako į kvietimą.
Todėl šiandien daug daugiau yra tų, kurie pašaukti, negu tų, kurie išrinkti
išgelbėjimui.
Palyginime apie sėjėją ir grūdus (Mato 13:18-23) Kristus paaiškino, kad
sėjėjas (Dievas) išmėtė kvietimo grūdus keliems žmonėms. Bet dėl įvairių
priežasčių, tarp jų dėl “piktojo” (velnio) apgaulės, dvasinių šaknų neturėjimo,
draugų bei giminaičių spaudimo ir nukrypimo į gyvenimo fizinius rūpesčius,
dauguma nepriima Dievo kvietimo užmegzti su Juo artimus, asmeninius ryšius. Tik
kai kurie priima kvietimą, ir tai gale duoda vaisių.
Turime
atminti, kad Dievas nustato mūsų santykių su Juo sąlygas.
Milijonai žmonių tvirtina, kad jie turi santykius su Dievu, bet iš tikrųjų jie
ignoruoja sąlygas, kurias Jis nustatė santykiams su Juo. Jie nori turėto
santykius su Dievu, bet pagal savo sąlygas, o ne Jo. Vadinasi, mums
reikia aiškiai suprasti santykių, kuriuos Dievas nori turėti su mumis,
sąlygas.
Išnagrinėsime šiuos santykius. Kartu peržiūrėsime kai kuriuos santykių pavyzdžius istorijoje ir sužinosime, ko galime iš jų pasimokyti. Po to atkreipsime dėmesį į tai, ko Dievas tikisi iš mūsų ir ką mums siūlo per santykius su Juo.
DIEVO
DOVANOS: JO SANTYKIŲ SU MUMIS PAGRINDAS
(Gifts from
God: The Foundation of His Relationship with Us)
Dauguma santykių pagrįsti realiais ar suvokiamais pažadais,
įsipareigojimais ir lūkesčiais. Pavyzdžiui, vedybiniai ryšiai pagrįsti meilės
pažadais, įsipareigojamais, garbingumu ir pagarba. Draugystė remiasi vienas kito
supratimu, pasitikėjimu, sąžiningumu ir bendrais
interesais.
Pirmaeilis
santykių tarp Dievo ir mūsų pagrindas yra paprastas: tai – meilė.
Šventasis Raštas pasakoja mums, kad Dievo esmė, viso to, ką Jis daro,
pagrindinis motyvas yra meilė – nesavanaudis rūpestis dėl visos žmonijos. Tai
parodė apaštalas Jonas: “Mes esame pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas mus
myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir
Dievas pasilieka jame” (1 Jono 4:16). Jonas priduria: “Mes mylime, nes Dievas
mus pirmas pamilo” (19 eilutė).
Dažnai meilė parodoma dovanojant. Jėzus patarė: “Duokite, ir jums bus
duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į
užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta” (Luko 6:38). Kaip
paaiškimo Paulius: “Dievas myli linksmą davėją” (2 Korintiečiams
9:7).
Dovanos gali padidinti santykių kokybę, ir Dievas yra pats dosniausias davėjas (Jokūbo
1:17).
Paulius sako mums: “Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš
savęs, bet tai yra Dievo dovana” (Efeziečiams 2:8)
Panagrinėkime dabar kai kurias svarbias Dievo dovanas. Jis nori, kad
visos jos padėtų mums iš Jo gauti, kaipo dovaną, amžinąjį gyvenimą.
Kokia didžiulė
dovana labiausiai parodo Dievo meile mums?
“Dievas taip pamilo
pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki,
nepražūtų bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3:16)
Didžiausia Dievo
meilės dovana yra Jo pirmgimio Sūnaus, Jėzaus Kristaus, išperkamoji auka; ši
auka – užmokestis už mūsų nuodėmes. Per Kristų ir Jo auką mes įgavome tiesioginę
prieigą prie Dievo ir Jo išgelbėjimo dovanos.
Ar
siūlo Dievas ir kitą ypatingą dovaną?
“Niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.” (Jono
6:65)
Dievo kvietimas – tai ypatinga dovana,
kuri dabar dar nėra siūloma visiems. Jėzus tai aiškino Savo mokiniams, kai jie
paklausė Jo, kodėl Jis kalba palyginimais, Jis atsakė: “Jums duota pažinti
dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota” (Mato
13:10-11).
Pašauktieji amžinajam gyvenimui šiame
amžiuje vadinami “pirmienomis” (Jokūbo 1:18; Romiečiams 8:22-23; Hebrajams
12:22-23). Šis paplitęs Šventojo Rašto terminas taikomas pirmajai derliaus
daliai, tai daliai, kurią atiduodavo Dievui. Dievo žmogiškosios pirmienos
neskaitlingos (Luko 12:32). Jie jau dabar gauna kvietimą amžinajam gyvenimui.
Bet puikiąja Dievo plano dalimi yra tai, kad grįžus Jėzui Kristui, Dievo
šaukimą, Jo kvietimą užmegzti asmeninius santykius su Juo gaus visa
žmonija. Daug, daug kitų žmonių taps tada daug didesnio
Dievo derliaus dalimi.
Kada
Dievas pakviečia mus, Jam tenka mums pasiūlyti dar vieną ypatingą dovaną, iki
tol, kol mes galėsime užmegzti su Juo ryšį.
Kokią
dovaną Dievas pasiūlo kartu su Savo kvietimu?
“Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, - rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą.” (2 Timotiejui 2:24-25, “Tikėjimo žodžio” vertimas)
Atgaila – tai Dievo dovana, kurią Jis suteikia tiems, kurie noriai
priima Jo kvietimą ir šaukimą. Duodamas atgailą, Dievas suteikia galimybę matyti
save tokiu, kokiu Jis mato mus – labiau tokiu, kokiu esame iš tikrųjų, negu
tokiu, kokiu įsivaizduojame esantys. Be šio svarbios dvasinės įžvalgos, mes
liktume dvasiniais neregiais ir negalėtume atsakyti į Dievo
kvietimą.
Tik įsisąmoninę savo trūkumus ir savo menkumą, palyginę save su Dievu ir
per Jo Žodžio šviesą, galime nuoširdžiai atgailauti. “Aš rūpinuosi žmogumi,
suvargusiu ir besisielojančiu, drebančiu nuo mano žodžio” (Izaijo
66:2).
Kada realiai pamatome savo menkumą ir bejėgiškumą, palyginus su Dievo
didybe ir galybe, mums tenka nusižeminti. Šis nusižeminimas veda mus prie noro
keistis, atgailauti.
Kai atgailaujame, Dievas atleidžia mums ir padengia mūsų nuodėmes
atleidimo dovana. Atkreipkite dėmesį į Jono išaiškinimą jo pirmajame laiške:
“Jei tariamės neturį nuodėmės, apsigauname, ir nėra tiesos mumyse.
Jei išpažįstame savo nuodėmes, jis yra toks ištikimas ir teisingas, jog
mums atleidžia nuodėmes ir mus apvalo nuo kiekvienos neteisybės.” (1 Jono
1:8-9).
Atkreipkite dėmesį į tą mažą žodelį “jei”. Kai kurie Dievo
veiksmai mūsų atžvilgiu yra sąlyginiai, priklausantys nuo mūsų elgesio. Jis
laukia iš mūsų teigiamo atsakymo, jei mes norime, kad mūsų santykiai tęstusi ir
toliau. Ir taip pat, kaip santykiuose tarp žmonių, kuo teigiamiau mes atsakome
Jam, tuo maloniau Jis atsako. Tokiu būdu mūsų santykiai su Juo gilėja ir
auga.
Pavyzdžiui,
kai Dievas atleidžia mums, jis užmiršta mūsų buvusias nuodėmes. “Aš
atleisiu jiems nedorybes ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių” (Hebrajams 8:12;
palyginkite su Psalmyno 103:11-13).
Kokia
dovana seka po atgailos ir atleidimo?
“Petras jiems tarė: ‘Atgailaukite, ir kiekvienas
tepasikrikštija Jėzaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite
Šventosios Dvasios dovaną.’” (Apaštalų darbai 2:38, “Tikėjimo žodžio”
vertimas)
Jėzus Kristus
prieš Savo nukryžiavimą pažadėjo Šventosios Dvasios dovaną (Apaštalų darbai
10:45): “O Globėjas – Šventoji Dvasia... išmokys jus visko ir viską primins, ką
esu jums pasakęs” (Jono 14:26). Dievas paruošė tą dovaną tam, kad padėtų ir
paguostų tikruosius Kristaus mokinius (Jono 14:16-17).
Dievas duos mums Šventąją Dvasią, jei mes teigiamai atsiliepsime į Jo
kvietimą ir atgailausime. Jis taip pat liepia mums pasikrikštyti tam, kad galėtume
priimti šią dovaną.
Tai atitinka, ką mes anksčiau skaitėme. Lūkesčių yra kiekvienuose
santykiuose. Dievas tikisi, kad mes atsiliepsime į Jo atgailos dovaną,
patikėdami Jam save per vandens krikštą.
Biblija nurodo, kad po krikšto Dievas duoda Savo Dvasią uždedant rankas
(Apaštalų darbai 8:14-19). Paulius drąsino Timotiejų: “Atgaivink Dievo malonės
dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu” (2 Timotiejui 1:6-7). Toks rankų uždėjimas
paprastai atliekamas tuoj po vandens krikšto.
Dievas pasakė, kad per krikštą mes tampame Jo Bažnyčios dalimi, Kristaus
Kūnu. “Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną”
(1 Korintiečiams 12:13).
Dievas neatgailavusiems tiesiog nesuteikia Savo Dvasios. Jėzus Kristus
vaizduoja Dievo Dvasią kaip kažką, ko “pasaulis neįstengia priimti” (Jono
14:17). Dievas ją duoda tik tiems, kuriuos Jis pakvietė ir išrinko. Žmonėms,
kurių Jis dabar nepakviečia, tokia galimybė bus suteikta vėliau. (Jei norite
geriau suprasti atgailą, krikštą, Dievo kvietimą ir Jo tarnų išrinkimą, galite
užsisakyti nemokamą knygelę The Road to Eternal
Life.)
“Ir mes esame šių
dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo
klausantiems” (Apaštalų darbai 5:32)
Vėl skaitome apie užmezgusiųjų ypatingus
santykius su Dievu atsakomybę. Jis tikisi, kad jie padarys viską,
paklusdami Jam.
Paklusnumas Dievo keliams veda į pozityvų
bendravimą su Juo (1 Jono 1:3, 7). Dievo Dvasios turėjimas padės mums rasti
Dievo valią ir sekti Jo keliais, plėtojant mumyse Jo prigimtį ir charakterį.
Kristus pažadėjo, kad Tėvas pasiųs “Globėją” (Šventąją Dvasią), kuris padės Jo
mokiniams suvokti skirtumą tarp nuodėmės ir teisumo, o taip pat atves juos į
tiesą (Jono 14:16, 26; 15:26; 16:7).
“Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo
malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.”
(Romiečiams 6:23)
Paulius sako
mums, kad Dievas duoda amžinąjį gyvenimą kaip dovaną. Dievas labai nori
pasidalinti šia dovana su mumis, nes Jis planavo šią dovaną žmonijai jau “nuo
pasaulio sukūrimo” (Mato 25:34). Visų Dievo sekėjų viltis yra amžinasis
gyvenimas Dievo šeimoje (1 Jono 3:1-3; Titui 1:2).
Dievas paruošęs mums daugybe dovanų. Jų diapozonas – nuo Jo kvietimo iki
Jo neįkainuojamos amžinojo gyvenimo dovanos. Mums pradedant atsiliepti Dievui ir
rutuliojantis mūsų santykiams su Juo, Jis, kaip to ir reiktų tikėtis, siunčia
mums dovanas, vieną po kitos. (Romiečiams 8:30)
Įsipareigojimai ir pažadai sudaro didesniąją bet kurių santykių dalį.
Kokius įsipareigojimus ir pažadus Dievas siūlo mums?
DIEVO PAŽADAI
ABRAOMUI
(God’s Promises to
Abraham)
Šimtai
Biblijos pranašysčių kalba mums apie Jėzaus Kristaus misiją, tikslą ir
tarnavimą. Raštai pilni pranašysčių apie Jo pirmajį ir antrąjį
atėjimą.
“Aš sukelsiu
priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins
tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.” (Pradžios 3:15)
Tuoj po Adomo ir Ievos nusidėjimo, Dievas pažadėjo pasiųsti Mesiją,
Gelbėtoją, kuris nubaus gyvatę. Apreiškimo 12:9 ši gyvatė tapatinama su velniu,
šėtonu.
Šis pranešimas apie Gelbėtoją yra esminis pažadas, kurį Dievas davė žmonijai, nes tai suteikia galimybė būti išgelbėtiems per Jėzų Kristų. Be abejonės pažadėtas išperkamasis Mesijo darbas yra vienas iš pačių svarbiausių pažadų, kuriuos Dievas kada nors davė.
“Daugiau
nebebūsi vadinamas Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave tautų
daugybės tėvu.” (Pradžios 17:5; palyginkite Romiečiams
4:17-18)
Koks stulbinantis tvirtinimas! Dievas buvo artimuose santykiuose su
Abraomu ir pažadėjo jam, kad galiausiai jo palikuonys bus daugelio tautų
atstovai. Dievas netgi pakeitė jo vardą – iš Abromo į Abraomo. Abraomas –
reiškia “daugybės tėvas”; vardo pakeitimas buvo padarytas, norint parodyti šio
pažado svarbą.
Dievas davė daug pažadų Abraomui. Šis patriarchas turėjo tokius artimus ryšius su Dievu, kad vienas Biblijos autorių pavadino jį “Dievo bičiuliu” (Jokūbo 2:23). Abraomo palikuonys taip pat gavo keletą didžių ir turinčių rimtas pasekmes pažadų.
Kiek
palikuonių Dievas pažadėjo Abraomui?
“Padarysiu
tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės
dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti.” (Pradžios 13:16;
palyginkite Pradžios 15:5; 22:17)
Abraomo palikuonių skaičius būtų daugybė milijonų žmonių. Vėl matome, kad Dievas tam ištikimam tarnui davė stebėtinus pažadus.
“Tuomet
jis tarė jam: ‘Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad
duočiau tau šį kraštą kaip paveldą.’” (Pradžios 15:7; palyginkite Pradžios
13:15)
Dievas pasakė, kad Abraomo palikuonys gaus “Pažadėtąją žemę”. Tai – teritorija, kurioje galiausiai apsigyveno jo palikuonys, po to, kai Dievas išvedė juos iš nelaisvės Egipte.
“Palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.” (Pradžios 12:2-3; palyginkite Pradžios 18:18)
“Iš Judo nebus atimtas skeptras, nė
valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos.” (Pradžios
49:10; “Tikėjimo žodžio” leidimas)
Kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta turės naudos iš šio pažado. Pradžios
knygos 49 skyrius paaiškina palaiminimus, pažadėtus dvylikai Jokūbo sūnų. Tie
patys palaiminimai, kuriuos Dievas pažadėjo Abraomui perėjo jo proproanūkiams.
Dauguma palaiminimų buvo materialaus pobūdžio. Tačiau vienas iš Abraomo
proproanūkių, Judas, gavo ypatingą pažadą, kad skeptras – karališkoji valdžia,
“kol ateis siųstasis”, nebus atimta iš Judo palikuonių, vienas kurių galiausiai
bus Mesijas.
Dauguma komentatorių mano, kad “siųstasis” – tai nuoroda į Mesiją.
Vėlesnieji pranašai patvirtina, kad Mesijas turi ateiti iš Judo giminės. Izaijas
11:1-5 sako, kad Mesijas bus Jesės (Dovydo tėvo), kuris kilo iš Judo,
palikuonis. Pirmasis Evangelijos pagal Matą ir trečiasis Evangelijos pagal Luką
skyriai išvardina Jėzaus genealogiją pagal Juozapą ir Mariją. Abi genealogijos
rodo Jo kilmę iš Judo.
Laiško romiečiams 15:12 taip pat rodo, kad Kristaus žmogiškosios šaknys yra Jude. Aišku, kad vienas iš pažadų, kuriuos Dievas davė Abraomui, buvo Mesijo, kaipo mūsų Gelbėtojo, pasiuntimo pažadas.
Koks
dvasinis Abraomo bruožas buvo gyvybiškai būtinas Dievo pažadams gauti?
“Jis nepasidavė netikėjimui Dievo
pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog,
ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.”
(Romiečiams 4:20-22; palyginkite Pradžios 15:6;
22:18)
Tikėjimas buvo neatskiriama Abraomo charakterio dalis. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad Dievas išpildys Savo pažadus. Dievas įskaitė Abraomo tikėjimą kaip teisumą. Kitais žodžiais, nepaisant to, kad Abraomas nebuvo tobulas, Dievas laikė jį teisuoliu, nes šis giliai tikėjo Dievu ir Jam pakluso.
Kodėl Dievas nutarė vykdyti Savo planą per
Abraomą, o ne per ką nors kitą?
“Juk
išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis
Viešpaties kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant Viešpats galėtų įvykdyti,
ką yra pažadėjęs Abraomui.” (Pradžios 18:19)
“... idant
visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą dėl to, kad Abraomas pakluso
mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus.”
(Pradžios 26:4-5)
Šios svarbios ištraukos iš Pradžios knygos, mums sako, kad Dievas davė Abraomui pažadus, nes šis turėjo tikėjimą, tokį tikėjimą, kuris buvo parodytas per jo paklusnumą darbuose. Kadangi Abraomas pasitikėjo Dievu, jis nuoširdžiai stengėsi įvykdyti tai, ką Dievas jam pavedė. Jis taip pat ištikimai mokė savo vaikus sekti gyvojo Dievo keliu.
Ar
Abraomas ir kiti jo pasekėjai gavo visus Dievo pažadėtus
dalykus?
“Jie
visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtų dalykų, tik iš tolo juos regėdami,
sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai.” (Hebrajams
11:13)
Abraomas įtrauktas į ištikimųjų Dievo tarnų aprašą, kuris pateiktas Laiško hebrajams vienuoliktajame skyriuje (8-12 eilutės). Nepaisant to, skaitome, kad nei jis, nei tie, kurie atėjo po jo, negavo pažadėtojo amžinojo paveldo, kurį Dievas buvo jam pažadėjęs. Bet Dievas neužmiršo jų.
Tai kada jie gaus pažadėtus dalykus
Abraomui?
“Ir
jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo
pažadėta, nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų
pasiektų tobulumą.” (Hebrajams 11:39-40)
“Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai
Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote
Kristumi... O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei
paveldėtojai pagal pažadą.” (Galatams 3:26-29)
Tikrieji krikščionys, kurie buvo “pakrikštyti Kristuje”, taip pat yra Abraomo palikuonys. Jie kartu su Dievo tauta, ištikimai tarnavusią Jam nuo seniausiųjų laikų, per tikėjimą perima amžinybės pažadą. Dievas nori, kad Jo tarnai parodytų tokį tikėjimą, kokį turėjo ištikimasis Abraomas. Visi paveldės amžinybę kartu, tuo pačiu metu (1 Tesalonikiečiams 4:16-17).
Ko Dievas tikisi iš mūsų, kaipo dvasinių
Abraomo palikuonių?
“Joje
apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip įarašyta: Teisusis
gyvens tikėjimu.” (Romiečiams 1:17)
“Jis [Abraomas] nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo
kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias. Jis
nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui
garbę ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. Todėl
jam tai buvo įskaityta teisumu... Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje
su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę,
kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.” (Romiečiams 4:19-22;
5:1-2)
Mes taip pat privalome turėti tikėjimą į Dievą, nes per tikėjimą mes nuteisinami ir perimame Dievo duotus pažadus Abraomui. Tačiau šis tikėjimas turi būti veiklus. Parodžius tinkamą tikėjimą, stiprinami ryšiai su Dievu ir bendravimas su Juo.
Kaip Biblija aprašo Abraomo
ištikimybę?
“Ar nori
žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Argi ne
darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant
aukuro? Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais ir darbai tikėjimą padarė
tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam
įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu. Matote, kad žmogus
nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu... Kaip kūnas be dvasios miręs, taip
tikėjimas be darbų negyvas.” (Jokūbo 2:20-26)
Dievas tikisi, kad mes parodysime savo tikėjimą vykdydami Jo nurodymus,
sekdami Juo. Sekdami ištikimuoju Abraomu galėsime mėgautis draugyste su Dievu ir
amžinai Jo artumu. (Norėdami geriau suvokti Abraomo gyvenimą, jo tikėjimą,
prašome, užsisakykite ir perskaitykite nemokamą brošiūrą You Can Have Living
Faith.)
(God’s Covenant with
Ancient Israel)
Dievas pažadėjo ir kitus dalykus,
aprašytus Biblijoje. Jis dažnai davė juos kaip sandoras. Sandora – tai
susitarimas, sutartis ar kontraktas tarp dviejų ar kelių pusių. O Biblijoje šis
terminas reiškia panašų į sutartį, labiau apeiginį, įsipareigojimą santykiams.
Sandorose, kurių iniciatorius yra Dievas, sąlygų svarstymas nėra galimas. Visas
sąlygas nustato Dievas. Žmonės tegali priimti Dievo pasiūlymą arba atsisakyti
jo. Jie nedalyvauja nustatant Sandoros ribas.
Yra aišku,
kodėl Dievo sandoros negali būti susitarimai tarp lygių partnerių. Dievas yra
Kūrėjas, o mes – Jo kūriniai. Mūsų gerovė priklauso nuo Jo meilės ir palankumo.
The New Oxford Dictionary of English šitaip nustato teologinę žodžio
Sandora reikšmę: “susitarimas, kaip turi būti vykdomi įsipareigoti
santykiai tarp Dievo ir Jo tautos”.
Vienas iš svarbiausių sandorių, kuriuos
padarė Dievas, buvo: su izraelitais, Abraomo palikuonimis, per jo sūnų Izaoką ir
anūką Jokūbą (kuris buvo pervadintas į Izraelį). Apaštalas Paulius sako apie
izraelitus: “Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų
leidybą, dievogarbą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno
atžvilgiu yra kilęs Kristus.”
“Tais laikais
jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms,
be vilties ir be Dievo pasaulyje.” (Efeziečiams 2:12)
Atkreipkite dėmesį, kad Paulius vadina jas “pažado sandoromis”. Per jas
Dievas suteikė izraelitams didingus pažadus ir palaiminimus. Jei jie bus
klusnūs, Dievas žadėjo sukurti iš jų didelę tautą. Jis taip pat žadėjo ginti,
aprūpinti juos ir suteikti jiems klestėjimą (Kunigų 26:3-13; Pakartoto Įstatymo
28:1-14).
“O dabar, jei
paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė,
brangesnė už visas tautas...” (Išėjimo 19:5)
“Žmonės visi kaip
vienas atsakė: ‘Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!’” (8
eilutė)
Izraelitai sutiko su Dievo sąlygomis, o Jis patvirtino jiems Savo
įsipareigojimus. “... daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada
aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu,
kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi’” (Jeremijo 7:23).
Kas pagal Dievo žodžius įvyktų, jei izraelitai nevykdytų Sandoros įsipareigojimų?
“Bet jei manęs neklausysite ir visų šių mano
įsakymų nevykdysite, jei mano įstatus taip atmesite ir mano įsakus taip
paniekinsite, kad nevykdysite visų mano įsakymų ir sulaužysite mano Sandorą, tai
aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai ištiksiu jus baisiu siaubu –
džiova ir karštine, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį. Veltui sėsite
sėklą, nes jūsų priešai surys derlių. Atsigręšiu veidu į jus, būsite priešų
parblokšti, ir jus pavergs žmonės, kurie jūsų nekenčia. Jūs bėgsite, nors niekas
jūsų nesivytų. Ir jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, padidinsiu bausmę už
jūsų nuodėmes septyneriopai.” (Kunigų 26:14-18)
Daugumoje sandorų randame įsipareigojimus ir atsakomybę, ką turi vykdyti
abi pusės, tai apibrėžta jose. Kaip ir Dievo Sandoroje su Abraomu, taip ir Dievo
Sandoroje su Izraeliu randame sąlygas, įsipareigojimus ir atsakomybę. Tautai,
priėmus šias sąlygas, sutvirtėjo jų santykiai su Dievu. Bet vėliau nepaklusnumas
atkirto juos nuo Dievo pažadėtų palaiminimų.
“Tikėkite manimi,
ateina dienos, - tai Viešpaties žodis, - kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio
namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą
dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų
Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą, - tai Viešpaties žodis.” (Jeremijo 31:31-32)
“Jeigu pirmoji Sandora būtų buvusi be
trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. Jis sakė, peikdamas juos: Štai
ateis dienos, - sako Viešpats, - ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais
sudarysiu naują Sandorą.” (Hebrajams 8:7-8)
Izraelis sulaužė savo Sandorą su Dievu. Sandoros nepasisekimas buvo dėl
žmonių, o ne dėl
Sandoros. Dievas įvykdė Savo dalį. Izraelitai paprasčiausia
neįvykdė savo prieš Dievą prisiimtų įsipareigojimų.
Kaip ir kodėl izraelitai neįvykdė Sandoros įpareigojimų?
“Jie
nesilaikė Dievo Sandoros ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą. Jie užmiršo, ką
jis buvo padaręs, jiems apreikštus nuostabius darbus.” (Psalmyno
78:10-11)
“Ir netaptų, kokie buvo jų protėviai –
užgaidi ir maištinga karta, karta, kurios širdis išgverusi, o dvasia neištikima
Dievui.” (8 eilutė)
“O kad jie visada turėtų tokią širdį manęs
bijoti ir laikytis visų mano įsakymų! Tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!”
(Pakartotojo Įstatymo 5:29)
Nepaklusnumu Dievui, Jo įstatymų nepaisymu Izraelis pažeidė Sandoros
sąlygas. Izraelitai paprasčiausia nenorėjo, nebuvo ištikimi ir pasiryžę eiti
Dievo keliais ir vykdyti Jo nurodymus. Jie elgėsi kaip įprasta žmonijai, tai
yra, buvo nepaklusnūs Dievui ir nemėgo Jo
Įstatymo.
NAUJOS SANDOROS
POREIKIS
(The Need for a New
Covenant)
Izraelitų bėda buvo jų širdis – jų mąstymas ir nuostatos.
Izraelitai neklausė Dievo ir nevykdė, kas jiems priklausė Jo atžvilgiu, dėl
paprastos priežasties: “Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies
polinkius” (Jeremijo 11:8). Bet Dievas turėjo sprendimą - kitą sandorą,
naująją Sandorą, kuri išspręs šią problemą.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad Dievas išpranašavo, jog tada, kai Jis
sukurs Savo tautai naują širdį ir duos jiems Savo Dvasią, jie klausys Jo:
“Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens
širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad
gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte.
Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams; jūs būsite mano tauta,
o aš būsiu jūsų Dievas” (Ezechielio 36:26-28)
Kam mums reikia Dievo
Dvasios?
“Kūno
rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę. Kūno
rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali
paklusti. Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet
dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas
nėra jo.” (Romiečiams 8:6-9)
Žmonėms būdinga, kad jie nemėgsta paklusti Dievo įstatymams. Mums nėra
būdinga eiti Dievo keliais; tai ne pagal mūsų kūniškąją prigimtį. Daug žmonių
įvairiais amžiais mėgino spręsti iškilusias problemas savais būdais, be Dievo
Dvasios. Bet tie būdai atneša žmonėms kančias ir galų gale nuveda į mirtį
(Romiečiams 3:16; Patarlės 14:12; 16:25).
Kaip Dievo Dvasia veikia ją gavusius?
“Jei jūs
gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus,
gyvensite. Visi, vedami Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne
vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią,
kurioje šaukiate: ‘Aba, Tėve!’” (Romiečiams 8:13-15)
Dievo Dvasia suteikia mums jėgų, kad numarintume kūno poelgius, blogus jo
darbus, kaip ištvirkavimas, gašlavimas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumas ir
egoizmas (Galatams 5:19-21). Kai mumyse gyvena Dievo Dvasia, ji suteikia
galimybę mums tolti nuo blogio ir įgauti nuoširdų norą paklusti Dievui ir sekti
Juo.
Kuo
skiriasi Naujoji Sandora?
“Tikėkite
manimi, ateina dienos, - tai Viešpaties žodis, - kai sudarysiu naują sandorą su
Izraelio namais ir Judo namais... Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio
namais, atėjus toms dienoms, - tai Viešpaties žodis. – Įdiegsiu jiems savo
Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano
tauta.” (Jeremijo 31:31-33; palyginkite Hebrajams
8:10; 10:16).
Naujoji Sandora – tai Dievo įsipareigojimas Savo tautai duoti Savo
Dvasią, kad jie galėtų klausyti Jo. Atkreipkite dėmesį, kad šioje ištraukoje
sakoma, jog Dievo Įstatymas įtrauktas į Naująją Sandorą. Jo Įstatymas
nebuvo pakeistas. Keičiama žmogaus širdis – štai ką daro Dievas. Jis
suteikia galimybę tiems, kurie įėjo į Naująją Sandorą su Juo, mielai ir
atsidavusiai paklusti Jo nurodymams.
Atminkite, kad Dievas nerado trūkumų Savo Senosios Sandoros Įstatyme.
Problema buvo egocentriniame ir nenuolankiame žmonių mąstyme. Dievo Įstatymas ir
gyvenimo būdas išlieka neatskiriama Naujosios Sandoros dalimi. Naujoji Sandora
reikalauja realių pokyčių, kaip širdyje, taip ir prote; tie pokyčiai tegali
įvykti tik padedant pertvarkančiai Dievo Dvasios jėgai.
Kartą jaunuolis paklausė Jėzaus: “Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau
amžinąjį gyvenimą?” Jėzus atsakė: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”
(Mato 19:16-17). Bet kuriems santykiams galioja taisyklės. Dievo įsakymai buvo
Senosios Sandoros dalimi. Jie taip pat yra Naujosios Sandoros dalimi. Šventosios
Dvasios pagalba galime turėti širdį, kuri atsilieps visiškai kitaip, negu
atsiliepė tų senųjų izraelitų, kurie atmetė Dievo gyvenimo kelią,
širdys.
Dievo Įstatymo prigimties teisingas suvokimas yra pagrindas Biblijos
sandorų supratimui. Dievo įstatymai amžini (Psalmyno 119:89, 160). Jie skirti
būti per amžius (152 eilutė). Sandora be taisyklių, apibrėžiančių santykius,
neturėtų prasmės.
“... jis yra
tarpininkas ir geresnės sandoros, kuri yra įvesta, remiantis geresniais
pažadais.” (Hebrajams 8:6; A.Jurėno vertimas)
Svarbiausias skirtumas tarp Senosios ir Naujosios Sandorų yra Dievo
duodamuose pažaduose. Naujoji Sandora tam tikra prasme pratęsia ir
išplečia yra pažadus, Dievo duotus Senojoje Sandoroje. Senoji Sandora siūlė
daugiausia materialinias palaimas. Kuo geresni Naujosios Sandoros
pažadai?
Naujoji Sandora įtraukia pažadus, Dievo duotus Abraomui, tai buvo
Senosios Sandoros pagrindas. Bet joje esminiais yra pažadai, susiję su
atsivertimu Dievo Dvasios pagalba ir amžinuoju gyvenimu. Paulius
sako mums, jog reikėjo “kad per Jėzų Kristų pagonims tektų Abraomo palaiminimas,
kad gautume Dvasios pažadą per tikėjimą” (Galatams 3:14; A.Jurėno vertimas).
Vienas iš pažadų buvo Šventoji Dvasia, teikianti dvasinį širdies atnaujinimą.
Anksčiau, prie Senosios Sandoros, santykiuose tarp Dievo ir Izraelio buvo
problema. Izraelitai neturėjo atsivertusios širdies, galinčios paklusti savo
Kūrėjui.
Kai kurie Senosios Sandoros reikalavimai, kaip gyvulių aukos ir
šventyklos apeigos, nurodė į Jėzaus Kristaus auką, kurią, Jam mirus už mūsų
nuodėmes, jie buvo pakeisti (Hebrajams 9:1-14; 10:1-14). Bet Dievo
įstatymai, kurie Senojoje Sandoroje buvo santykių pagrindas, yra ir Naujosios
Sandoros pagrindu. Dabar jie įsikūrė Dievo tautos širdyse ir protuose, vietoj
to, kad būtų užrašyti tik ant akmens ar pergamento
ritiniuose.
Kokius “didžius” pažadus duoda Dievas
Naujojoje Sandoroje?
“...
jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos
taptumėte
dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia
pasaulyje geiduliai.” (2 Petro 1:4)
“Ir tars
karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji,
paveldėkite
nuo pasaulio
sukūrimo
jums paruoštą karalystę!’”
(Mato 25:34; palyginkite 46 eilutę)
Didžiuoju
Naujosios Sandoros pažadu yra amžinasis gyvenimas. Senojoje Sandoroje nebuvo
nurodyta, kad žmonės gaus amžinąjį gyvenimą. Bet Naujojoje Sandoroje “jis,
prikėlęs iš mirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia,
gyvenančia jumyse” (Romiečiams 8:11). Tai, kad turime Dievo Dvasią, leidžia mums
gauti Dievo dovaną – amžinąjį gyvenimą. Materialinės Senosios Sandoros palaimos,
kaip gerovė ir globa, negali prilygti didžiai nemirtingumo palaimai, prieinamai
mums Naujojoje Sandoroje.
Paulius mokė Timotiejų: “Kovok gerąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį
gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kuriam pateikei gerą išpažinimą daugelio
liudytojų akyse” (1 Timotiejui 6:12). Dievas pažadėjo, kad paveldėsime Jo
karalystę ir Jo prigimtį, Jo šventą, teisų charakterį.
Dievas priesaika patvirtina, kad Jo pažadai tikrai bus įvykdyti. “Todėl
Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą,
pridėjo priesaiką. Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas
meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje”
(Hebrajams 6:17-18).
Dievas netgi patikina mus, kad pašlovins mus, kaip yra pašlovintas
Kristus. “Todėl aš visa pakeliu dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą
Kristuje Jėzuje su amžinąją šlove. Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme,
su juo ir karaliausime” (2 Timotiejui 2:10-12).
Naujoji Sandora patikina, kad per Šventąją Dvasią gausime Jėzaus
Kristaus, mūsų gyvojo Gelbėtojo ir Vyriausiojo Kunigo pagalbą. Tai Dievo meilės
aukščiausia išraiška, ir Jis nori, mes, būdami Jo vaikais, turėtume amžinus,
begalinius santykius su Juo.
DIEVO
SANTYKIŲ PAGRINDAS YRA MEILĖ
(Love is the
Basis of God’s Relationship)
Apaštalas Jonas sako mums: “Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas
yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo
viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį” (1 Jono 4:8-9, palyginkite Jono
3:16-17; Titui 3:4-7).
Kaip jau nagrinėjome šioje pamokoje, Dievas parodo Savo meilę per daugelį
Jo duodamų pažadų, kad būsime išgelbėti ir gausime amžinąjį gyvenimą. Dievas
Tėvas pats nori dalyvauti mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip Paulius sako: “Nes
Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti” (Filipiečiams 2:13).
Paulius aiškina, kad, mums atsivertus į krikščionis, Jėzus Kristus, mūsų
vyresnysis Brolis, gyvena mumyse (Galatams 2:20).
Kokį
patikinimą turime, kad, prireikus dvasinės pagalbos, Tėvas ir Jėzus Kristus mums
padės?
“Mes
juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių,
o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami
artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę
gauti pagalbą deramu laiku.” (Hebrajams 4:15-16)
“Mes tvirtai pasitikime juo, nes ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų
išklauso. O jeigu žinome, kad jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai ir žinome
turį, ko esame prašę.” (1 Jono 5:14-15; palyginkite Mato 7:7-8; Filipiečiams
4:6)
Santykiai grindžiami geru bendravimu. Dievo Žodis parodo, kad Jis mus
išklauso ir atsako į mūsų prašymu pagal Savo valią ir taip, kaip mums
naudingiau. Jis nori atsako į Savo meilę. Mes kreipiamės į Dievą savo mintimis
ir maldomis, o Jis kalba mums per Savo Žodį, Savo Dvasią ir Savo
tarnus.
Kaip mums parodyti savo meilę
Dievui?
“Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame. Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo.” (1 Jono 2:3-6; palyginkite 1 Jono 3:22)
“Iš to
pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir
yra Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs.” (1 Jono
5:2-3)
Kaip aiškina Jonas, Dievas tikisi, kad mes laikysimės jo įsakymų ir tuo
parodysime meilę Jam ir kitiems žmonėms. Jėzaus Kristaus gyvenimas pateikiamas
mums kaip Jo įsakymų vykdymo pavyzdys. Jėzus laikėsi Dievo įsakymų (Jono 15:10).
Jis įtiko Dievui dėl Savo paklusnumo ir noro elgtis pagal Dievo valią. (Jei
norite papildomų žinių apie tai, prašome užsisakyti nemokamą brošiūrą The Ten
Commandments.)
Kadangi mes gauname Dievo meilę, Jis
tikisi, kad mes ją pasidalinsime su kitais. Kristus sakė, kad per amžius Jo
mokiniai išsiskirs šia meile. “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą
mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to
visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.” (Jono 13:34-35;
palyginkite 1 Jono 4:11)
Kokios
kitos dvasinės savybės turi išryškėti mūsų gyvenime, jei mes siekiame gyventi
pagal Dievo valią?
“Taip, reikia
jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta. Juk dar trumpa,
trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks. Mano teisusis gyvens
tikėjimu, ir, jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės.”
(Hebrajams 10:36-38)
“Ką tik
darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš
Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!”
(Kolosiečiams 3:23-24)
“Štai
aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus.
Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaigai”
(Apreiškimas 22:12-13)
Krikščionio gyvenimas nėra lengvas (Mato 7:13-14; 2 Timotiejui
3:12). Tikimasi, kad mes visa
ištversime, ieškodami ieškosime Dievo, ir kantriai lauksime Dievo pažadų
išsipildymo.
Po kurio tai laiko, nuosekliai sekdami Dievu ir atsiliepdami į Jo valią,
mes patirsime Jo žadėtas dvasines
palaimas. Bet daugelis pačių svarbiausių pažadų ir palaiminimų taps tikrenybe
tik, grįžus Jėzui Kristui. Jėzus sako mums, kad “pasaulyje jūsų priespauda
laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!” (Jono 16:33). Viena iš
mūsų gautų didžių palaimų yra sugebėjimas ištverti bėdas, su kuriomis
susiduriame dabartiniame blogo amžiuje; tam suteikiamas atsparumas ir kantrumas
(Mato 10:31-38; Galatams 1:4).
Ar
būtina gyventi pagal Dievo valią, norint paveldėti Jo
pažadus?
“Ne
kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus
karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.” (Mato 7:21;
palyginkite Luko 6:46)
Kristui
svarbu, kad gyventume pagal Tėvo valią. Tuos, kurie vykdo Dievo valią, Jis laiko
artimais Savo šeimos nariais. “Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo
valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.” (Mato
12:50)
Tie, kurie tik apsimeta, kad tarnauja Dievui, iš tikrųjų veikia
prieš Įstatymą; jie sąmoningai pažeidžia dvasinį Dievo Įstatymą ir neįeis į
Dievo karalystę (Mato 7:22-23). Jie netaps Jo amžinosios dvasinės šeimos
dalimi.
Kas šiame amžiuje yra Dievo
namiškiais, Jo šeima?
“...
noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo
Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama.” (1 Timotiejui
3:15)
Bažnyčia
– tai Dievo namai arba namiškiai. Bažnyčia – tai tie, kurie atsiliepia į Jo
kvietimą ir vykdo Dievo valią. Paulius tais laikais rašė krikščionims:
“Vadinasi, jūs jau nebesate
ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti
ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant
kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir
jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.” (Efeziečiams
2:19-22)
Ir vis dėlto, kas tai yra Dievo Bažnyčia? Jei nagrinėjame klausimus,
liečiančius Bažnyčią, pirmiausia turime duoti jos apibrėžimą. Biblijoje žodis
bažnyčia kilo iš graikų žodžio ekklesia. Tai reiškia “pašaukti
iš”. Šis terminas naudojamas apibūdinti tikinčiuosius, kuriuos Dievas tam
pašaukė iš pasaulio, kad jie sektų Juo.
Žodis bažnyčia Biblijoje niekuomet nereiškia pastato, kaip kiti
klaidingai mano. “Ji visuomet reiškia arba ištikimų tikinčiųjų grupę kurioje tai
vietovėje, kurie renkasi, kad praktikuotų savo religiją, arba tų grupių,
pasklidusių visame pasaulyje, visumą.” (Translator’s New Testament, glossary,
pp.557-558)
Paulius apibūdino Bažnyčią kaip “Kristaus kūną” (1 Korintiečiams 12:12,
27). Tarp jos narių yra vyresnieji, kurie vadovauja susirinkimui ir
moko.
“Atvykę į Jeruzalę, jie buvo
priimti bažnyčios, apaštalų bei vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas kartu su
jais nuveikė.” (Apaštalų darbai 15:4, “Tikėjimo žodžio” leidimas) Čia “bažnyčia”
sutapatinama su tos
vietovės, Jeruzalės, apaštalais, vyresniaisiais ir kitais nariais. Šventasis
Raštas nurodo į “bažnyčias” ir kitose vietovėse (Apaštalų darbai 13:1;
Romiečiams 16:1; 1 Korintiečiams 1:2).
Kas įkūrė
Dievo Bažnyčią?
“...
ant tos uolos aš
pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro [hado] vartai jos nenugalės.” (Mato
16:18)
Dievo Bažnyčios įkūrėjas yra Jėzus Kristus. Jis pažadėjo, kad Bažnyčia po
jos įkūrimo pirmajame amžiuje visada gyvuos. Ji yra ir šiuo
metu.
Kuo skriasi tie žmonės, kurie yra
Dievo Bažnyčios dalimi?
“Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik
Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.”
(Romiečiams 8:9)
Tie, kuriuose
gyvena Dievo
Dvasia, yra tikrieji
Dievo mokiniai; jie sudaro tikrąją Dievo Bažnyčią. Kristaus kūnas – tai tie,
kurie turi Šventąją Dvasią (1 Korintiečiams 12:13).
“Visi, vedami Dievo
Dvasios, yra Dievo vaikai.” (Romiečiams 8:14) Dievo Dvasia išskiria Jo sūnus ir
dukras nuo kitų žmonių, tų, kurie dar nėra pašaukti.
“Nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus
yra Bažnyčios galva, - jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus,
taip ir moterys visur kur teklauso vyrų.” (Efeziečiams 5:23-24; palyginkite
Kolosiečiams 1:18)
Jėzus Kristus yra Dievo Bažnyčios galva, jis jai vadovauja. Kristus myli
Bažnyčią; Jis nuolat ja rūpinasi ir ruošia ją kaip Savo būsimąją nuotaką
(Efeziečiams 5:25-27).
“Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus
pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad
padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes
visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal
Kristaus pilnatvės amžiaus saiką..” (Efeziečiams 4:11-13)
Jėzus Kristus išrinko
kai kuriuos tam, kad tarnautų Kristaus kūnui ir padėtų nariams dvasiškai
tobulėti. Tai tarnystės darbas. Pastoriai ir
kiti vyresnieji Dievo pašaukiami, kad tarnautų Jo pašauktųjų dvasinėms reikmėms.
Viena iš svarbiausių jų pareigų yra teisingas mokymas yra (12-15 eilutės).
Vyresnieji privalo mokyti doktrinos, jie turi padėti krikščionims augti
malone ir Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Petro 3:18). Paulius sakė vyresniesiems,
betarpiškai juos mokydamas: “Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai
Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią
Jis įsigijo savo krauju.” (Apaštalų darbai 20:28; “Tikėjimo žodžio”
leidimas)
Kitą kartą jis aiškino, kaip jis ir kiti apaštalai supranta tarnavimą
Bažnyčiai. “Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo
talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai.” (2 Korintiečiams
1:24)
Į Bažnyčios vyresniųjų
pareigas įeina Dievo kaimenės ganymas, švelnus vadovavimas jai ir rūpinimasis
ja, ką daro ir geras ganytojas su
savo avimis (1 Petro 5:1-3).
Kokia yra Bažnyčios
misija?
“Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija
visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.” (Mato
24:14)
“Tad eikite ir padarykite mano mokiniais
visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios
Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs...” (Mato
28:19-20)
Dievas
kviečia žmones dėl kelių priežasčių, viena iš jų – padėti vykdyti Bažnyčiai
duotą pavedimą, skleidžiant Evangeliją, mokyti tuos, kuriuos pašaukia Dievas
tam, kad jie suvoktų Jo gyvenimo būdą. Šis pavedimas vykdomas bendromis
pakviestųjų Dievo pastangomis.
Paulius moko, kad Bažnyčia visada turi uoliai sergėti “Dvasios vienybę taikos ryšiais”
(Efeziečiams 4:3). Paulius skatina Bažnyčios narius, kad jie, skleisdami tikrąją
Evangeliją ir laimėdami mokinius, veiktų vieningai ir dirbtų vienybės labui.
Paulius taip aprašo nusižeminusios veiklos būdą, vedantį į tikrąją
dvasinę vienybę Bažnyčios viduje: “Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės
paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai
padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite
vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai
puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas
ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.”
(Filipiečiams 2:1-5)
Bažnyčios nariai raginami mylėti vienas kitą ir rūpintis vieni kitais,
kaip Kristus mylėjo Savo mokinius ir rūpinosi jais. Tai atliekama kaip
kolektyvinėmis, taip ir asmeninėmis pastangomis.
Ar
tikimasi, kad Bažnyčios nariai pastoviai rinksis
kartu?
“... Sergėkime vieni kitus, skatindami
mylėti ir daryti gerus darbus. Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip
kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite
besiartinančią dieną.” (Hebrajams 10:24-25; palyginkime Kunigų 23:3)
Bažnyčios
nariai, vykdydami Kristaus duotą pavedimą, turi veikti kartu, ateiti į
susirinkimus, kad galėtų skatinti vienas kitą ir mokytis Dievo Tiesos, rodydami
meilę vieni kitiems ir palaikydami vienas kitą.
“Bet ateis valanda, - jau dabar ji yra, -
kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių
garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia
ir tiesa.” (Jono 4:23-24)
Bažnyčia
renkasi kartu ir tam, kad pašlovintų Dievą. Atkreipkite dėmesį į Kristaus
žodžius, kad jo pasekėjai šlovins Dievą “dvasia ir tiesa”.
Kas yra Jėzaus Kristaus minima “tiesa”?
“Jie [krikščionys] nėra iš pasaulio, kaip
ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.” (Jono
17:16-17)
Kristus
nurodė, kad Jo mokiniai bus pašventinti, išskirti Dievo Tiesa. Amžiais žmonija
svarstė, “kas yra tiesa”. Adlai Stevenson, XX amžiaus Amerikos valstybinis
veikėjas, pažymėjo: “Jūs pastebėsite, kad tiesa dažnai nepopuliari, ir kova tarp
malonios prielaidos ir nemalonaus fakto nėra lygi.”
Tiek daug žmonių pripažįsta, kaip savo religijos dalį, įmantrias
tradicijas ir papročius, kad Dievo tiesa aptemo. Dievo tiesa – tai Dievo Žodis,
visa apimtimi, Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentai (Mato 4:4; Luko
4:4; 2 Timotiejui 3:15-17).
Dievo Žodis, bet ne žmonių tradicijos ir papročiai, privalo būti mūsų
tikėjimo pagrindas (Morkaus 7:9-13). Jėzus sakė: “Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių
išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių
papročių.” (7-8 eilutės)
Ar
Jėzus sakė, kad Jo Bažnyčia bus didelė, įtakinga žmonių
grupė?
“Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas
panorėjo atiduoti jums karalystę!” (Luko 12:32; palyginkite Pakartotojo Įstatymo
7:7)
Kristus
nurodė, kad tikinčiųjų grupė tebus “mažoji kaimenė”, santykinai nedidelė
grupė.
Kur šiandien yra ši Bažnyčia? Bažnyčia nėra pastatas. Tai – Dievo
pašaukti žmonės, kad džiaugtųsi ypatingais santykiais su Juo. Tai “iššaukti iš”,
kurie atsiliepė į kvietimą priimti Dievo Dvasią. Bažnyčia – santykinai mažas tikinčiųjų
kiekis, jie stengiasi gyvena pagal Dievo tiesą, Jėzaus Kristaus mokymą ir
pavyzdį. Tie žmonės taip pat seka Bažnyčios pirmojo amžiaus apaštalų gyvenimo
pavyzdžiu.
Bažnyčia – tai dvasinis organizmas, kuriame yra vyresnieji, kad
nurodymais padėtų ir skatintų kitų narių dvasinį augimą. Bažnyčios nariai kartu
siekia dvasinės pilnatvės. Siekdami bendro tikslo, Bažnyčios nariai pasišvenčia
vykdyti Jėzaus Kristaus prieš du tūkstančius metų duotą misiją. (Jei norite
geriau suvokti Bažnyčią, būtinai užsisakykite nemokamą knygelę The Church
Jesus Built.)
Atgal į
pradžią
(Back to the
Beginning)
Šios pamokos pradžioje apsvarstėme Dievo norą užmegzti amžinus santykius
su Jo sukurtais žmonėmis. Jis nori pasidalinti Savo dieviškąją prigimtimi su
Savo vaikais. Daugelį amžių Dievas kvietė atskirus žmonės, o taip pat tautą,
ypatingai Sandorai su Juo. Tose dieviškose sutartyse buvo duota daug pažadų, kuriuos Dievas
dėl savo tautos vykdė ir vykdys.
Beveik prieš du tūkstančius metų Dievas pradėjo kviesti dvasinę
tautą, tuos, kurie pašaukti į Jo Bažnyčią (Galatams 6:16), į santykius su
Juo. Tam Jis nustatė konkretų būdą. Biblija jį vadina atsivertimu (Apaštalų
darbai 3:19; 15:3).
Dievas kviečia mus asmeniniams santykiams su Juo. Atkreipkite dėmesį į
tai, kad Dievas “rodo palankumą” mums, teikdamas pažadus ir dovanas:
“Todėl
mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus šio pašaukimo
ir parodytų visą savo gerumą ir palankumą bei galingus tikėjimo darbus, kad mūsų
Viešpaties Jėzaus vardas būtų pašlovintas jumyse, o jūs Jame...” (2
Tesalonikiečiams 1:11-12; “Tikėjimo žodžio” leidimas)
Dievas pradžioje leido sprendžiamai pasirinkti, pasirinkimo galimybes
simbolizuoja du medžiai Edeno sode (Pradžios, 3 skyrius). Dievas Savo tautai vėl
siūlo galimybę valgyti nuo gyvenimo medžio ir užmegzti su Juo amžinus santykius.
Tai – dvasinis pirminio Dievo ketinimo dėl Adomo ir Ievos išpildymas. Visa tai
daro įmanomu Jėzaus Kristaus auka.
Jėzus sako mums: “Aš
esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga. Palaiminti,
kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų
įžengti pro vartus į miestą.” (Apreiškimo 22:13-14)
Žinokite, kad įkvėpti naujatestamentinių santykių Dievo pažadai tikrai
bus įvykdyti. Jis įvykdys Savo pažadus! Jis taip nusako tų santykių, kuriuos Jis
nori turėti su mumis visais, pasekmes: “Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto:
"’Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta,
o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir
nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo
pirmiau, tas praėjo’. O Sėdintysis soste tarė: ‘Štai aš visa darau nauja!’ Ir
sako: ‘Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri’". (Apreiškimo
21:3-5)
Dievas šaukia, kviečia mus, kaip Savo šeimos narius, į šiuos amžinus
santykius su Juo. Kitą pamoką nagrinėsime, kaip Dievas nori, kad atsilieptume į
Jo kvietimą ir plėtotume santykius su Juo.
Šioje pamokoje tik trumpai parodėme daugelį svarbių dalykų apie Dievo
planą ir Jo tikslus dėl žmonijos, o taip pat Jo sandorius ir santykius su mumis.
Jei norite geriau suprasti gyvybiškai svarbius dalykus, paliestus šioje
pamokoje, prašome kreiptis į mus, kad išsiųstume šias nemokamas
knygeles:
·
What Is
Your Destiny?
·
The Road
to Eternal Life
·
You Can
Have Living Faith
·
The
Church Jesus Built
·
The
Gospel of the Kingdom
·
The Ten
Commandments
Norėdami gauti knygeles, prašome, rašykite
į vieną iš mūsų skyrių; jų adresai pateikti žemiau.
Nedaug
kas atsiliepė į Dievo kvietimą
(Few Have Ever
Accepted God’s Calling)
Šventasis Raštas sako mums, kad pirmieji žmonės atmetė Dievo siūlymą dėl
santykių su Juo. Adomas ir Ieva ėmė nebeklausyti Dievo nurodymų. Dėl to Jis juos
išvarė iš Edeno sodo.
Tuoj po šio įvykio su mūsų protėviais Edeno sode žmonės ėmė keisti Dievo
garbinimą savo sugalvotomis apeigų formomis. Tai greitai išsigimė į stabų
garbinimą, sąmoningą Dievo įstatymų atmetimą. Kaip ir Adomas su Ieva, jie savo
veiksmais parodė savo netinkamumą artimiems ryšiams su Dievu (Pradžios 6:3-7).
Žmonijos elgesys tapo toks žalingas, kad galų gale Dievas Nojaus laikų didžiuoju
tvanu sunaikino to meto piktojo visuomenę.
Atkreipkite dėmesį į tai, ką Paulius laiko kaltu dėl iširusių santykių
tarp Dievo ir žmonių. “Dievo
rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai
teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą,
jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės - jo
amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu
iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.” (Romiečiams 1:18-20)
Nors daugelis žmonių ir toliau atmetinėjo Dievą, Jis išsirinkdavo keletą
žmonių, kad jie galėtų mėgautis asmeniniais santykiais su Juo, tai vyko daugelį
amžių.
Pradžios 6:8 randame, kad Nojus “rado malonę Dievo akyse”. “Nojus buvo
teisus vyras” (9 eilutė). Dievas pašaukė Nojų, kad jis pamokslautų ikitvaninio
pasaulio žmonėms (2 Petro 2:5). Bet visi jie atmetė Jo žinią. Tik Nojus ir jo
šeima pergyveno tvaną.
Laiško
hebrajams 11-ajame skyriuje randame kitų teisuolių, kurie gyveno dar iki
Kristaus ir su kuriais Dievas buvo užmezgęs santykius, gyvenimo pavyzdžius.
Hebrajams, 11 skyrius, dažnai vadinamas tikėjimo skyriumi, nes dauguma
paminėtųjų ten buvo ištikimi Dievui.
Malonė:
kaip Dievas bendrauja su mumis
(Grace:
How God Interacts With Us)
Apaštalas Jonas apibendrina Dievo motyvus ir charakterį trimis paprastais
žodžiais: “Dievas yra meilė” (1 Jono 4:8, 16). Jo elgesys motyvuotas Jo meile:
Jo rūpesčiu, Jo nerimu ir netgi noru pataisyti, kad mes galėtume gauti, kaip Jo šeimos nariai, Jo
amžinojo gyvenimo dovaną.
Kai kurie apaštalai Dievo laikyseną, meilų rūpestį ir nerimą dėl mūsų
nusako terminu malonė. Paulius, Petras ir Jonas gana dažnai naudoja šį
žodį. Ką jie šiuo žodžiu nori išreikšti, ir kaip tai gali padėti mums geriau
suvokti mūsų Kūrėją?
Malonė – būtent dažniausiai taip dabartiniai Biblijos leidimai
verčia originale naudojamą graikų žodį charis. Anglų kalboje [o ir
lietuvių kalboje] nėra tikslaus atitikmens šiam žodžiui. Charis reiškia
“tai, kas teikia džiaugsmą, malonumą, pasitenkinimą, paslaugą, kam pritariama,
suteikiamam ar norimam gėriui... [ir] patarnavimas, teikiamas nesitikint atsako;
visiškai nepriklausomas mylinčio Dievo gerumas žmonėms, išreikštas Duodančiojo
dosnumu ir didžiadvasiškumu.” (Spiros Zodhiates, The Complete Word Study
Dictionary: New Testament, 1993, p. 1469). Jis kilo iš graikų veiksmažodžio
chairo, reiškiančio “džiaugtis” (tas pats
šaltinis).
Charis taip pat verčiamas žodžiais “patarnavimas”, “dėkingumas” ir
“malonumas”. Norėdami lengviau suprasti malonės prasmę – pagalvokite apie
neuždirbtą, neužtarnautą Dievo palankumą mums, kuris motyvuotas Jo meile mums ir
rūpesčiu mumis, ypač tais, kurie priima Jo kvietimą užmegzti santykius su Juo.
Žodyje “malonė” telpa visos nuostabios Dievo dovanos, kurias Jis taip
mielaširdingai mums siūlo.
Paulius paprastai savo laiškus bažnyčioms pradėdavo fraze: “Malonė ir
ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus”. Taip
elgdamasis jis norėjo parodyti savo klausytojams, kad Dievas yra palankus tiems,
kurie atsiliepia į Jo kvietimą.
Kaip Dievas per malonę parodo mums Savo meilę?
·
Per malonę
Dievas apreiškia Save ir padeda pažinti mums Save ir Savo Sūnų Jėzų Kristų (Jono
1:14-16).
·
Dievas per
Savo malonę kviečia mus (Galatams 1:15).
·
Per malonę
Dievas paskelbia mus “nuteisintais” – teisiais ir be nuodėmės dėl Jėzaus
Kristaus aukos (Romiečiams 3:24; Titui 3:7).
·
Per malonę
Dievas siūlo mums išgelbėjimą, Jo amžinojo gyvenimo dovaną (Romiečiams 5:15-18;
Titui 2:11; 3:5; Apaštalų darbų 15:11).
·
Per malonę
Dievas leidžia mums džiaugtis santykiais su Juo (Romiečiams
5:1-2).
·
Per Savo
malonę Dievas išgelbsti mus (Efeziečiams 2:5, 8).
·
Dėl Dievo
malonės Jis paaukojo Jėzų Kristų, o Jėzus mirė ant kryžiaus kaip auka už visos
žmonijos nuodėmes (Jono 3:16; Hebrajams
9:28).
·
Per malonę
patyriame Dievo gailestingumą ir gauname Jo “pagalbą deramu laiku” (Hebrajams
4:16)
·
Per malonę
Dievas suteikia ne tik tai, ko stokojame, bet gausiai aprūpina, kad galėtume
pasidalinti su kitais (2 Korintiečiams 8:1-4, 9:8).
·
Per malonę
Dievas mums atleidžia (Efeziečiams 1:7).
·
Per malonę
Jėzus Kristus atėjo kūne, priėmė tarno pavidalą, kad mes įgytume Gelbėtoją ir
gautume amžinąjį gyvenimą (2 Korintiečiams 8:9; palyginkite Filipiečiams
2:5-11).
·
Per malonę
Dievas mums teikia paguodą ir viltį (2 Tesalonikiečiams 2:16).
·
Per malonę
Dievas Savo tautai teikia dvasines dovanas, kurios naudingos priklausantiesiems
Jo Bažnyčiai (Efeziečiams 4:7-16; 1 Petro
4:10).
Dievo malonė, Jo, meile motyvuotas,
bendravimas su žmonėmis yra tikrosios Evangelijos dalis (Apaštalų darbai 20:24).
Evangelija, geroji naujiena, yra Dievo žinią apie Jo planą, kuriuo siūlomas
amžinasis gyvenimas Dievo Karalystėje visiems, nesvarbu kada jie gyveno, gyvena
ar dar gyvens. Tai tapo įmanoma dėl Jėzaus Kristaus aukos, kurią Jis prisiėmė už
mūsų nuodėmes.
Evangelijoje randame stebuklingas
naujienas apie tai, kaip Dievas įsikiš į žmonių veiklą tam, kad išgelbėtų mus
nuo pačių savęs, ir pasiųs Jėzų, kad įkurtų Dievo karalystę žemėje. (Jei norite
geriau suvokti tiesą apie Dievo karalystę, prašome užsisakyti nemokamą knygelę
The Gospel of the Kingdom.)
Kaip
naudotis Biblijos citatomis ir nuorodomis
(How to Use
Biblical Quotes and References)
Nors mes ir pateikiame jūsų patogumui daug citatų iš Biblijos, šis kursas
skirtas tam, kad jūs patys nagrinėtumėte Bibliją. Kad turėtumėte maksimalią
naudą iš kiekvienos pamokos, jūs turite aktyviai dalyvauti studijavimo procese.
Dažnai po Biblijos citatos mes pateikiame po žodžio palyginkite dar vieną
ar dvi nuorodas į Šventąjį Raštą. Tos eilutės paprastai yra panašios į šalia
pacituotą ištrauką, nepaisant to, dažnai jos suteikia geresnį supratimą ir
platesnę perspektyvą. Studijuojant kiekvieną pamoką, mes siūlome jums atrasti
kiekvieną cituojamą vietą Šventajame Rašte.
Mes taip pat pateikiame komentarus, išryškindami pamokoje svarbesnius
dalykus. Dažnai šalia tokių
tvirtinimų pateiktos nuorodos į Bibliją, bet necituojama. Vėlgi, kad gautumėte
maksimalią naudą iš pamokos, jūs turite peržiūrėti visas nuorodas. Sugaištas tam
laikas bus gausiai atlygintas gilesniu nagrinėjamo dalyko suvokimu.
Svarbus ir citatos kontekstas. Neretai, nenorėdami per daug išsiplėsti,
mes necituojame tiek, kiek bevelytume. Jūs galėtumėte labai naudingai panaudoti
savo laiką bei pastangas ir peržiūrėti ir eilute, kurios cituojamos pamokoje,
kartu perskaitant eilutes prieš ir po. Tai darydami jūs pagilinsite savo
suvokimą ir geriau susipažinsite su Dievo Žodžiu, Biblija.
Dievo santykiai su senuoju
Izraeliu
(God’s Relationship
with Ancient Israel)
Kartais Dievo kvietimas užmegzti santykius su Juo yra platesnis negu
asmeniniu lygiu. Jis pašaukė visą senojo Izraelio tautą užmegzti santykius su
Juo. Ši sąjunga buvo pagrįsta Sandora, kuri užfiksavo svarbius šiems santykiams
pažadus, lūkesčius ir sąlygas
Per Mozę Dievas tarė izraelitams: “O dabar, jei paklusite mano balsui ir
laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas
kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška
karalystė ir šventa tauta.” (Išėjimo 19:5-6)
Šie santykiai tam tikru mastu atitiko vedybų sandorą. Bet Izraelio širdis
nenorėjo paklusti Dievui. Per pranašą Jeremiją Dievas pasakė Izraeliui: “Tačiau
kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima [vyrui], taip tu buvai man neištikima, Izraelio
tauta...” (Jeremojo 3:20). Dar anksčiau Dievas sakė Samueliui: “Mane jie atmetė,
kad nebūčiau jų karalius” (1 Samuelio 8:7).
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip Dievas įvertino jų atsisakymą laikyti Jį
savo Dievu ir Valdovu.
“Klausykitės, dangūs,
išgirsk, žeme, nes Viešpats kalba: ‘Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš
mane! Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik
Izraelis nežino, mano tauta nesupranta’... Jie paliko Viešpatį, atmetė Izraelio Šventąjį,
atsuko jam nugarą.” (Izaijo 1:2-4)
Kaip Dievas atsakė į šį atsisakymą? “...
jiems prisiekiau iškilmingai, kad išblaškysiu juos tarp tautų ir
išmėtysiu po jų kraštus, nes mano įsakų nevykdė, mano įstatus atmetė, mano šabus
išniekino ir jų akys ilgėjosi savo protėvių stabų.” (Ezechielio
20:23-24)
Nors senieji izraelitai atsisakė Dievo ir atmetė Jo pasiūlymą turėti
santykius, Jis vis dar labai nori turėti santykius su žmonėmis. Jis niekada
pilnai neatstūmė jų ir jų palikuonių. Paulius taip aiškina: “Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo
tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino
genties. Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš seno yra pasirinkęs.”
(Romiečiams 11:1-2)
Paulius tęsia: “... pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos
lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas
Izraelis, kaip parašyta: Iš Siono kalno ateis gelbėtojas ir nukreips nedorybes
nuo Jokūbo.” (25-26 eilutės)
Pabaigoje Paulius parašė: “Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų
naudai; bet žiūrint [jų] išrinkimo, jie [kaip tautat su kuria Dievas užmezgė ypatingus
santykius] numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo
malonės dovanos ir pašaukimas - neatšaukiami. Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs
Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, taip ir jie dabar
nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų
gailestingumo.” (28-31 eilutės)
Dėl Savo didžio gailestingumo Dievas planuoja pasiekti pilną Izraelio
tautos atgailą ir, veikiant per juos, pakviesti visus kitus žmones turėti
panašius santykius su Juo.
Dievas yra patikimas. Jis neatsisakys santykių, kuriuos pats nustatė, iki
tol, kol liks nors mažiausia viltis, kad bus atgailaujama ir bus vėl atstatyti
abipusiai santykiai.
Kam mums reikia
Atpirkėjo?
(Why
We Need a Redeemer)
Mūsų nuodėmės
tapo atitolimo nuo Dievo priežastimi. Pranašas Izaijas rašė: “Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo
Dievo, jūsų nuodėmės uždengė jo veidą.” (Izaijo 59:2) Nuodėmė
pastatė sieną, skiriančią žmoniją nuo Dievo. Norėdami įgyti galimybę užmegzti
santykius su Dievu, pirmiausia reikia pašalinti šią kliūtį. Bet kaip ją
pašalinti?
Jonas Krikštytojas, Jėzui atėjus pas jį krikštytis, tarė: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina
pasaulio nuodėmę!” (Jono 1:29, 36) Jonas pripažino Jėzų iš Nazareto žadėtuoju
Mesiju, kuris atpirks žmoniją, sumokėdamas mirties bausme už
nuodėmę.
“Atpirkimas reiškia atsikratymą nuo kažkokio tai blogio, užmokant už tai
atitinkamą kainą.” (New Bible
Dictionary, 1996,
“Redeemer, Redemption”). Petras tą taip
paaiškino: “Juk jūs žinote,
kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais
turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be
kliaudos ir dėmės.” (1 Petro 1:18-19) Paulius aiškina, kad Kristus Savo krauju
“įsigijo” Dievo Bažnyčią (Apaštalų darbai 20:28).
Dievas iš pat pradžių suplanavo šią nuostabią atpirkimo dovaną. Apaštalas
Jonas paaiškina išsamiau: “Ir jį [Avinėlį] garbins visi tie žemės
gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio gyvenimo
knygoje.” (Apreiškimo 13:8;
“Tikėjimo žodžio” leidimas) Jėzus Kristus, Dievo Avinėlis,
noriai “atidavė save už mus,
kad išpirktų mus iš visokių nedorybių...” (Tito 2:14).
Ar mums reikalingas atpirkimas? Aišku, kad atsakymas yra taip.
“Nes visi yra nusidėję ir
stokoja Dievo garbės” (Romiečiams 3:23) ir “Atpildas už nuodėmę - mirtis, o
Dievo malonės dovana - amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.”
(Romiečiams 6:23). Kitais žodžiais, mes užsitarnavome amžinąją mirtį. Mes patys
per nuodėmę pasidarėme netinkamais priimti amžinojo gyvenimo dovaną.
Kaip gi įveikti šią problemą, kad mes galėtume užmegzti santykius su
Dievo, kaip Jo vaikai?
Dievas pasiuntė Savo Sūnų, Jėzų Kristų, į pasaulį, kad Jis užmokėtų
bausmę už mūsų nuodėmes, kad mes galėtume išsigelbėti nuo amžinosios mirties
bausmės (Jono 3:16). Hebrajams 2:9 paaiškina šios aukos tikslą: “Mes tik regime tą trumpam laikui mažesnį
negu angelai - Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe.
Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties.” Jėzus tapo
aukojimo avinėliu, paaukotu už žmonijos nuodėmes.
Atpirkimo sąvoka senajam Izraeliui buvo žinoma per Senosios Sandoros aukų
sistemą. Laiške hebrajams 9:22 skaitome, kad “... bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be
kraujo praliejimo nėra atleidimo” (arba atpirkimo). 28-oje eilutėje ši mintis
tęsiama: “taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų
nuodėmes”. Apaštalas Jonas prideda: “... jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo
visų nuodėmių.” (1 Jono 1:7)
Atpirkimui duodamas apibrėžimas kaip “išlaisvinimui, ypač tais atvejais,
kai mokama išpirka (kaina); ... ryšium su ypatingu Dievo įsikišimu žmonijos
išgelbėjimui” (Unger’s
Bible Dictionary, 1972,
“Redemption”). Kitais
žodžiais, atpirkimas – tai Dievo veiksmai, išlaisvinantys mus iš kaltės, kurią
mes užsitraukėme dėl savo nuodėmių, pakeičiant mūsų pelnytą bausmę į Kristaus
mirtį.
Tačiau Dievas suteikia atpirkimą tik tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja.
Todėl atgaila yra pradiniu tašku, norint gauti atpirkimą ir užmezgant
nuolatinius ryšius su mūsų Kūrėju. Tiems, kurie dėl įprasto nuodėmiavimo
nuoširdžiai atgailauja, bus atleista, ir jie taps atpirktais Dievo tarnais.
Ar tu esi
kviečiamas?
(Are You Being Called?)
Iš ko galite patirti, ar Dievas jus kviečia? Pradėkite nuo klausimo,
užduokite jį sau: ar kažkas keičiasi? O jei keičiasi, tai: ar keičiasi jūsų
požiūris į gyvenimą, ypač jūsų mąstymo būdas? Apaštalas Paulius aiškino, kad
“juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko
kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad tuos dalykus reikia vertinti dvasia.” (1
Korintiečiams 2:14) Būtent todėl Jėzus sakė, kad niekas negali ateiti pas Jį,
jei jo nepatraukia Tėvas (Jono 6:44).
Kitais žodžiais, pradžioje Dievas Šventosios Dvasios jėga turi paveikti,
atverti mūsų protą, kad pradėtume matyti Jo poelgių išmintį ir suvokti savo
klaidas. Tokiu būdu galite pradėti realios atgailos
procesą.
Kodėl Dievas pradžioje turi atverti mūsų protą suvokimui? “‘Nes mano mintys - ne jūsų mintys, o mano keliai -
ne jūsų keliai’, - Viešpaties žodis. ‘Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai
viršija jūsų kelius ir mano mintys - jūsų mintis.’” (Izaijo 55:8-9)
Jėzus pateikė pavyzdį, rodantį, kodėl Dievas pradžioje turi atverti mūsų
suvokimą, kad įsisąmonintume, jog būtina Jam paklusti, leisti Jam padėti,
keičiant savo gyvenimą.
“Priėję mokiniai
paklausė: ‘Kodėl jiems kalbi palyginimais?’ Jėzus atsakė: ‘Jums duota pažinti
dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.’” (Mato
13:10-11) “Aš jiems kalbu
palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.
Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti
žiūrėsite, bet nematysite.” (13-14 eilutės)
Panašus pavyzdys yra palyginimas apie fariziejų ir muitininką.
"Du žmonės atėjo į šventyklą
melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip
sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės -
plėšikai, sukčiai, svetimautojai - arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju
du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju.'” (Liko
18:10-12)
Šis fariziejus žinojo Raštą. Jis galėjo pritaikyti jį kitiems ir matė jų
trūkumus. Bet jis per maža suvokė ar iš vis nesuvokė, kaip smarkiai jam
pačiam reikia pasikeisti.
Tame yra palygimo prasmė. Jėzus adresavo ją tiems “... žmonėms, kurie
pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino” (9 eilutė)
Iš kitos pusės, atkreipkite dėmesį į tai, ką sakė muitininkas. “O
muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į
krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums:
šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus
pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas". (13-14 eilutės)
Muitininkas teisingai suprato, ką jam aiškina Dievas per įkvėptus
Šventojo Rašto žodžius, kaip jis gali pakeisti savo gyvenimą. Jis suprato esmę.
Dievas dirbo su juo, kad jis teisingai suvoktų Raštą.
Pirmasis noras save keisti dažnai seka po Rašto tiesų atradimo. “Dievas
jus kaip pirmienas išrinko išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu.
Tam jis ir pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus garbę.” (2 Tesalonikiečiams 2:13-14)
Jeigu
jūs, nagrinėdami šį mokymo kursą, jį suvokiate iki tokio lygio, jog pajuntate
poreikį keisti savo gyvenimą ir nuo šiol nuoširdžiai paklusti Dievo nurodymams,
tai reiškia, kad Dievas dirba su jumis. Jis traukia jus prie Savęs. Ta
paskata paskirti savo gyvenimą Dievui yra labai vertinga dovana. Melskitės, kad
gautumėte jėgų ir proto tam, kad augtumėte “malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus
Kristaus pažinimu” (2 Petro 3:18).
Kita
šio Biblijos mokymo kurso pamoka pakankamai išsamiai paaiškins atgailą ir
atsivertimą. Būtinai visą ją išnagrinėkite.
KLAUSYMAI
PAMĄSTYMUI
(Points to
Ponder)
Šiais klausimais
siekiama padėti mokantis, paskatinti toliau apmąstyti koncepcijas, pateiktas
šioje pamokoje, kurios buvo joje nagrinėtos, jais norima padėti Jums taikyti
išmoktą asmeniniame gyvenime. Mes siūlome Jums negailėti laiko ir užrašyti savo
atsakymus į klausimus, o po to palyginti juos su nurodomomis Šventojo Rašto
vietomis. Prašome, nesivaržykite, rašykite mums savo komentarus bei pasiūlymus,
taip pat ir apie šį kursą bei šią pamoką.
2000 United Church of God, an International
Association
Visos teisės saugomos (All rights
reserved).
Jei atskirai
nepaminėta, Šventasis Raštas pateikiamas pagal 1999 metų Lietuvos Biblijos
draugijos leidimą.
Autoriai: Roger Foster, David Register
Autoriaus padėjėjai: Scott Ashley, John Ross
Schroeder
Redakcinė komisija: John Bald, Peter Eddington, John Foster,
Bruce Gore, Paul Kieffer, Graemme Marshall, Burk McNair, Darris McNeely, David
Register, Richard Thompson, David Treybig, Leon Walker, Donald Ward, Robin
Webber, Lyle Welty, Dean Wilson
Pašto adresai (Worldwide Mailing
Adresses):
Australija (Australia)
GPO Box
535
Brisbane, Qld, 4001
AUSTRALIA
Free Call : 1800 356 202
Phone:
61 7 55 20 2 111
Fax : 61 7 55 20 2 122
E-mail : info@ucg.org.au
Website : www.ucg.org.au
Bahamai (Bahamas)
P.O. Box N8873, Nassau,
Bahamas
Phone: (242)
324-3169
Fax: (242) 364-5566
Didžioji Britanija (British Isles)
United Church of God
P.O. Box 705, Watford, Herts, WD 19 6FZ,
England
Phone: 020-8386-8467
Fax: 01257-453978
Puslapiai internete: www.goodnews.org.uk
Fidži (Fiji)
United Church of
God
P.O. Box 10577,
Nadi Airport, Fiji
Phone:
723-678
Filipinai
(Philippines):
United Church of
God
P. O. Box 4774,
MCPO, 1287 Makati City, Philippines
Phone: 82 241-
0733
Puslapiai
internete: www.ucg.org.ph
Ispaniškai kalbančios
teritorijos (Spanish-speaking
areas)
United Church of
God
P.O. Box 458, Big
Sandy, TX 75755, U.S.A.
Phone: (903)
636-4928
Italija
(Italy)
La Buona Notizia,
Chiesa di Dio Unita
Casella Postale 187,
24100 Bergamo, Italy
Phone: 39 035 582-140
Fax: 39 035-452.16.26
Email
: redazione@labuonanotizia.org
Website :
www.labuonanotzia.org
Jungtinės Amerikos Valstijos (United States of
America):
United Church of God
P.O. Box 541027, Cincinnati, OH
45254-1027
Phone: (513) 576-9796
Fax: (513) 576-9795
Puslapiai internete: www.gnmagazine.org
Elektroninis paštas: info@ucg.org
Kanada (Canada)
United Church of God- Canada
Box 144, Station D, Etobicoke, ON M9A 4X1,
Canada
Phone: (905)876-9966,
(800)338-7779
Fax: (905)876-0569
Puslapiai internete: www.ucg.ca
Maurikijus (Mauritius)
P.O. Box 53, Quatre Bornes,
Mauritius
Naujoji Zelandija (New
Zealand)
P.O. Box 22,
Auckland 1015, New Zealand
Phone:
0508-463-763
Olandija (Netherlands)
P.O. Box 93, 2800 AB
Gouda, The Netherlands
Pietų Afrika (South
Africa)
United Church of God, Southern
Africa
P.O. Box 2209, Beacon Bay, East London 5205, South
Africa
Phone and fax: 043 748-1694
E-mail: ucgrsaoffis@mweb.co.za
Prancūziškai kalbančios
teritorijos (French-speaking areas)
Eglise de Dieu –
France
127 rue Amelot, 75011,
Paris, France
Vokietija
(Germany):
Vereinte Kirche
Gottes/ Gute Nachrichten
Postfach 30 15 09,
D-53195 Bonn, Germany
Phone: 0228- 945 4636
Fax:
0228-9454637
E-mail: info@gutenachrichten.org
Puslapiai internete: http://www.gutenachrichten.org/
Tonga (Tonga):
United Church of
God – Tonga
P.O. Box 127,
Nuku’ alofa, Tonga