7 pamoka

Biblijos mokymo kursas

Dievo kvietimas

(The calling of God)

7 pamoka

(Lesson 7)

" Čia, žemai, vykdomas didingas planas... " – Vinstonas Čerčilis, 1940-1945 ir 1951-1955 metų Didžiosios Britanijos premjeras.

Filosofas Euripidas, gyvenęs penktajame amžiuje iki Kr., klausė: “Kas yra Dievas? Kas bendro tarp žmogaus ir Dievo? Kas pasakys?”

Šiuo metu, praėjus du su puse tūkstančių metų, daugelis mūsų vis dar esame pakerėti ir sumišę, žvelgdami į mūsų santykius su mūsų Kūrėju. Dauguma mano, kad Dievo santykiai, Jo ryšiai su žmogumi yra didelė, nesuvokiama paslaptis.

Iš kitos pusės visi suvokiame, jog tarpusavio ryšiai yra svarbūs. Mūsų gyvenimas susijęs su mūsų šeima, draugais, kaimynais ir kolegomis. Bet kur yra Dievas?

Kokia Dievo santykių su žmogumi reikšmė? Kokią reikšmę Jis suteikia tiems santykiams? Ar žmogui reikia ryšio su Dievu? Jie taip, tai kas yra svarbiausia šiuose santykiuose?

Šioje pamokoje detaliai išnagrinėsime šiuos gyvybiškai svarbius klausimus ir sužinosime, kaip į juos atsako Šventasis Raštas.

DIEVAS NORI TURĖTI RYŠIUS SU MUMIS

(God Wants a Relationship with Us)

Mes vis susiduriame su senu klausimu, kas buvo pirma – višta ar kiaušinis. Šį klausimą galima pritaikyti ir mūsų ryšiams su Dievu: kas buvo pirmiau, ar žmogui prireikė ryšio su Dievu, ar Dievas panorėjo turėti šį ryšį? Štai atsakymas:

“Mes mylime [jį], nes Dievas mus pirmas pamilo”, aiškina apaštalas Jonas (1 Jono 4:19; kursyvas visur mūsų). Jonas taip pat sako: “Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes” (10 eilutė). Aišku, kad Dievo noras ir planas buvo sukurti ryšį tarp žmonių ir Jo paties.

Turime suprasti Dievo tikslą, dėl kurio jis mus sukūrė. Lygšiolinės šio Biblijos mokymo kurso pamokos išsamiai parodė Jo tikslą ir planą žmonijai. Sužinojome, kad Dievas sumanė žmones tam, kad jie pilnai atspindėtų Jo charakterį – būtų tokie kaip Jis. “Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą” (Pradžios 5:1). “Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.” (Pradžios 1:27)

Mums reikia peržiūrėti keletą pagrindinių principų apie šiuos ryšius, iki mes detaliai pradėsime gilintis į tai, kokie yra Dievo santykius su mumis ir ko Jis tikisi iš mūsų.

Pirmiausia privalome paklausti: Kas tai yra santykiai? Webster’s New World College Dictionary tai apibrėžia kaip “savybę arba būseną, esant (tarpusavyje) susijus, tolydų ryšį arba sąjungą tarp žmonių.”

Tokius santykius Dievas nustatė su senuoju Izraeliu, sakydamas: “Visada būsiu arti jūsų; aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta.” (Kunigų 26:12).

Tie keli žodžiai nusako tai, ko nori Dievas, užmegzdamas ryšius su žmonėmis. Atkreipkite dėmesį į du šio paprasto Dievo pareiškimo aspektus.

Pirma, Jis pareiškia Savo norą, kad mes pripažintume ir suvoktume Jį kaip Aukščiausią būtybę. Antra, Jis pareiškia Savo norą jungtis (turėti ryšį) su tais, kurie pripažįsta Jį Dievu.

Kai tik suvoksime, kad Dievas nori turėti ryšį su mumis, mums teks labiau negu bet kada pripažinti, kad mums tikrai Jo reikia. Apaštalas Paulius primena mums: “Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo” (2 Korintiečiams 3:5).

Apaštalas Jonas trumpai nusako santykių, kuriuos mums reikia turėti su Dievu, prigimtį: “Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame... Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.” (1 Jono 3:1-3)

Čia matome žmonijos sukūrimo tikslą. Dievas kuria šeimą – Savo nuosavą šeimą. Jis sukūrė mus, kad mes turėtume ypatingą ryšį su Juo – tėvo ir vaiko ryšį. Dievas nori padovanoti mums Savo nemirtingumą. Kaip aiškina Paulius: “reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybe, šis marus apsivilktų nemarybe” (1 Korintiečiams 15:53). Dievas nori turėti amžiną ryšį su mumis, kaip su Savo vaikais.

Paulius sako mums, kad “[mūsų Gelbėtojas Dievas] trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Timotiejui 2:4). Dievas numatė būdą, pagal Savo tvarkaraštį, kaip šiuos santykius padaryti prieinamus kiekvienam žmogui. Kaip rašė Petras: “Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“. (2 Petro 3:9)

Atkreipkite dėmesį: Petras kalba, kad atgaila yra būtina, stiprinant mūsų ryšius su Dievu. Dievas stengiasi užmegzti tokius ryšius. Bet Jis tai sąlygoja mūsų pasiryžimu ištirti savo buvusius kelius, pripažinti jų klaidingumą, atgailauti dėl to ir tvirtai apsispręsti ieškoti Jo. Tik tada Dievas gali išpirkti mus iš mirties bausmės, kurią užsitraukėme dėl mūsų nuodėmių. (Išsamesnę informaciją apie tai rasite žemiau pateiktame straipsnelyje “Kam mums reikia Atpirkėjo”.)

KĄ KVIEČIA DIEVAS?

(Who is God Calling?)

Jėzus pasakė: “Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų.” Kuo skiriasi šios sąvokos: būti pašauktu ir būti išrinktu? Graikų žodis kletos, išverstas žodžiu “pašauktas”, gali būti taip pat išverstas kaip “pakviestas”. Dievo šaukimas – tai Jo siūlymas, Jo kvietimas atgailauti ir užmegzti ryšius su Juo.

Laiške romiečiams 8:28-30 skaitome: “...žinome, kad Dievą mylintiems visi dalykai veikia išvien gerui – tiems, kurie yra pašaukti [kletos, pakviesti], kaip jo iš anksto nutarta... tuos ir iš anksto paskyrė, kad jie būtų tokio pat pavidalo, kaip jo Sūnaus atvaizdas, kad jis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. O kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė. Ir kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino. O kuriuos išteisino, tuos ir pagarbino.” (Romiečiams 8:28-30, A.Jurėno vertimas)

Taip, pradžioje Dievas turi pašaukti, arba pakviesti, mus užmegzti ryšius su Juo. Jis tai vykdo apšviesdamas mūsų protus, kad suvoktume Šventojo Rašto pagrindus ir poreikį atgailauti.

Kodėl Dievas turi kviesti mus, kad užmegztume ryšius su Juo? Į šį klausima atsako Kristus Evangelijoje pagal Joną 6:44: “Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.” Jei Dievas neįdėtų į mūsų protus pradinį Savo Žodžio suvokimą ir neparagintų mūsų atgailauti, mes niekuomet nesužinotume, jog reikia keisti savo gyvenimą.

Bet suvokimas, jog reikia keistis, tėra Dievo kvietimo pripažinimas. Tik tie, kurie atsiliepia ir atgailauja, tampa išrinktaisiais ypatingiems santykiams su Juo dvasiniame Kūne, tai yra Jo Bažnyčioje. Paulius kreipiasi į priėmusiuosius Dievo kvietimą, kaip į Dievo Bažnyčią, pašvęstuosius Kristuje Jėzuje, pašauktuosius šventuosius (pakviestus būti šventaisiais), visus, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo (1 Korintiečiams 1:2). Tie, kurie atsiverčia ir pasikrikštija (Apaštalų darbai 2:38), tampa išrinktais “išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu” (2 Tesalonikiečiams 2:13).

Žmonių skaičius, kuriuos Dievas pakvietė šiems ypatingiems santykiams, daug didesnis, negu tų, kurie atsiliepė į šį kvietimą. Be to, Biblija parodo, kad dauguma pašauktųjų dėl keletos priežasčių neatsako į kvietimą. Todėl šiandien daug daugiau yra tų, kurie pašaukti, negu tų, kurie išrinkti išgelbėjimui.

Palyginime apie sėjėją ir grūdus (Mato 13:18-23) Kristus paaiškino, kad sėjėjas (Dievas) išmėtė kvietimo grūdus keliems žmonėms. Bet dėl įvairių priežasčių, tarp jų dėl “piktojo” (velnio) apgaulės, dvasinių šaknų neturėjimo, draugų bei giminaičių spaudimo ir nukrypimo į gyvenimo fizinius rūpesčius, dauguma nepriima Dievo kvietimo užmegzti su Juo artimus, asmeninius ryšius. Tik kai kurie priima kvietimą, ir tai gale duoda vaisių.

Turime atminti, kad Dievas nustato mūsų santykių su Juo sąlygas. Milijonai žmonių tvirtina, kad jie turi santykius su Dievu, bet iš tikrųjų jie ignoruoja sąlygas, kurias Jis nustatė santykiams su Juo. Jie nori turėto santykius su Dievu, bet pagal savo sąlygas, o ne Jo. Vadinasi, mums reikia aiškiai suprasti santykių, kuriuos Dievas nori turėti su mumis, sąlygas.

Išnagrinėsime šiuos santykius. Kartu peržiūrėsime kai kuriuos santykių pavyzdžius istorijoje ir sužinosime, ko galime iš jų pasimokyti. Po to atkreipsime dėmesį į tai, ko Dievas tikisi iš mūsų ir ką mums siūlo per santykius su Juo.

DIEVO DOVANOS: JO SANTYKIŲ SU MUMIS PAGRINDAS

(Gifts from God: The Foundation of His Relationship with Us)

Dauguma santykių pagrįsti realiais ar suvokiamais pažadais, įsipareigojimais ir lūkesčiais. Pavyzdžiui, vedybiniai ryšiai pagrįsti meilės pažadais, įsipareigojamais, garbingumu ir pagarba. Draugystė remiasi vienas kito supratimu, pasitikėjimu, sąžiningumu ir bendrais interesais.

Pirmaeilis santykių tarp Dievo ir mūsų pagrindas yra paprastas: tai – meilė. Šventasis Raštas pasakoja mums, kad Dievo esmė, viso to, ką Jis daro, pagrindinis motyvas yra meilė – nesavanaudis rūpestis dėl visos žmonijos. Tai parodė apaštalas Jonas: “Mes esame pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jono 4:16). Jonas priduria: “Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo” (19 eilutė).

Dažnai meilė parodoma dovanojant. Jėzus patarė: “Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta” (Luko 6:38). Kaip paaiškimo Paulius: “Dievas myli linksmą davėją” (2 Korintiečiams 9:7).

Dovanos gali padidinti santykių kokybę, ir Dievas yra pats dosniausias davėjas (Jokūbo 1:17).

Paulius sako mums: “Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana” (Efeziečiams 2:8)

Panagrinėkime dabar kai kurias svarbias Dievo dovanas. Jis nori, kad visos jos padėtų mums iš Jo gauti, kaipo dovaną, amžinąjį gyvenimą.

Kokia didžiulė dovana labiausiai parodo Dievo meile mums?

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3:16)

Didžiausia Dievo meilės dovana yra Jo pirmgimio Sūnaus, Jėzaus Kristaus, išperkamoji auka; ši auka – užmokestis už mūsų nuodėmes. Per Kristų ir Jo auką mes įgavome tiesioginę prieigą prie Dievo ir Jo išgelbėjimo dovanos.

Ar siūlo Dievas ir kitą ypatingą dovaną?

“Niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.” (Jono 6:65)

Dievo kvietimas – tai ypatinga dovana, kuri dabar dar nėra siūloma visiems. Jėzus tai aiškino Savo mokiniams, kai jie paklausė Jo, kodėl Jis kalba palyginimais, Jis atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota” (Mato 13:10-11).

Pašauktieji amžinajam gyvenimui šiame amžiuje vadinami “pirmienomis” (Jokūbo 1:18; Romiečiams 8:22-23; Hebrajams 12:22-23). Šis paplitęs Šventojo Rašto terminas taikomas pirmajai derliaus daliai, tai daliai, kurią atiduodavo Dievui. Dievo žmogiškosios pirmienos neskaitlingos (Luko 12:32). Jie jau dabar gauna kvietimą amžinajam gyvenimui. Bet puikiąja Dievo plano dalimi yra tai, kad grįžus Jėzui Kristui, Dievo šaukimą, Jo kvietimą užmegzti asmeninius santykius su Juo gaus visa žmonija. Daug, daug kitų žmonių taps tada daug didesnio Dievo derliaus dalimi.

Kada Dievas pakviečia mus, Jam tenka mums pasiūlyti dar vieną ypatingą dovaną, iki tol, kol mes galėsime užmegzti su Juo ryšį.

Kokią dovaną Dievas pasiūlo kartu su Savo kvietimu?

“Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, - rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą.” (2 Timotiejui 2:24-25, “Tikėjimo žodžio” vertimas)

Atgaila – tai Dievo dovana, kurią Jis suteikia tiems, kurie noriai priima Jo kvietimą ir šaukimą. Duodamas atgailą, Dievas suteikia galimybę matyti save tokiu, kokiu Jis mato mus – labiau tokiu, kokiu esame iš tikrųjų, negu tokiu, kokiu įsivaizduojame esantys. Be šio svarbios dvasinės įžvalgos, mes liktume dvasiniais neregiais ir negalėtume atsakyti į Dievo kvietimą.

Tik įsisąmoninę savo trūkumus ir savo menkumą, palyginę save su Dievu ir per Jo Žodžio šviesą, galime nuoširdžiai atgailauti. “Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir besisielojančiu, drebančiu nuo mano žodžio” (Izaijo 66:2).

Kada realiai pamatome savo menkumą ir bejėgiškumą, palyginus su Dievo didybe ir galybe, mums tenka nusižeminti. Šis nusižeminimas veda mus prie noro keistis, atgailauti.

Kai atgailaujame, Dievas atleidžia mums ir padengia mūsų nuodėmes atleidimo dovana. Atkreipkite dėmesį į Jono išaiškinimą jo pirmajame laiške: “Jei tariamės neturį nuodėmės, apsigauname, ir nėra tiesos mumyse. Jei išpažįstame savo nuodėmes, jis yra toks ištikimas ir teisingas, jog mums atleidžia nuodėmes ir mus apvalo nuo kiekvienos neteisybės.” (1 Jono 1:8-9).

Atkreipkite dėmesį į tą mažą žodelį “jei”. Kai kurie Dievo veiksmai mūsų atžvilgiu yra sąlyginiai, priklausantys nuo mūsų elgesio. Jis laukia iš mūsų teigiamo atsakymo, jei mes norime, kad mūsų santykiai tęstusi ir toliau. Ir taip pat, kaip santykiuose tarp žmonių, kuo teigiamiau mes atsakome Jam, tuo maloniau Jis atsako. Tokiu būdu mūsų santykiai su Juo gilėja ir auga.

Pavyzdžiui, kai Dievas atleidžia mums, jis užmiršta mūsų buvusias nuodėmes. “Aš atleisiu jiems nedorybes ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių” (Hebrajams 8:12; palyginkite su Psalmyno 103:11-13).

Kokia dovana seka po atgailos ir atleidimo?

“Petras jiems tarė: ‘Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.’” (Apaštalų darbai 2:38, “Tikėjimo žodžio” vertimas)

Jėzus Kristus prieš Savo nukryžiavimą pažadėjo Šventosios Dvasios dovaną (Apaštalų darbai 10:45): “O Globėjas – Šventoji Dvasia... išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jono 14:26). Dievas paruošė tą dovaną tam, kad padėtų ir paguostų tikruosius Kristaus mokinius (Jono 14:16-17).

Dievas duos mums Šventąją Dvasią, jei mes teigiamai atsiliepsime į Jo kvietimą ir atgailausime. Jis taip pat liepia mums pasikrikštyti tam, kad galėtume priimti šią dovaną.

Tai atitinka, ką mes anksčiau skaitėme. Lūkesčių yra kiekvienuose santykiuose. Dievas tikisi, kad mes atsiliepsime į Jo atgailos dovaną, patikėdami Jam save per vandens krikštą.

Biblija nurodo, kad po krikšto Dievas duoda Savo Dvasią uždedant rankas (Apaštalų darbai 8:14-19). Paulius drąsino Timotiejų: “Atgaivink Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu” (2 Timotiejui 1:6-7). Toks rankų uždėjimas paprastai atliekamas tuoj po vandens krikšto.

Dievas pasakė, kad per krikštą mes tampame Jo Bažnyčios dalimi, Kristaus Kūnu. “Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną” (1 Korintiečiams 12:13).

Dievas neatgailavusiems tiesiog nesuteikia Savo Dvasios. Jėzus Kristus vaizduoja Dievo Dvasią kaip kažką, ko “pasaulis neįstengia priimti” (Jono 14:17). Dievas ją duoda tik tiems, kuriuos Jis pakvietė ir išrinko. Žmonėms, kurių Jis dabar nepakviečia, tokia galimybė bus suteikta vėliau. (Jei norite geriau suprasti atgailą, krikštą, Dievo kvietimą ir Jo tarnų išrinkimą, galite užsisakyti nemokamą knygelę The Road to Eternal Life.)

Ar Dievas, suteikdamas mums Savo Dvasią, iškelia tam dar kitą sąlygą?

“Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems” (Apaštalų darbai 5:32)

Vėl skaitome apie užmezgusiųjų ypatingus santykius su Dievu atsakomybę. Jis tikisi, kad jie padarys viską, paklusdami Jam.

Paklusnumas Dievo keliams veda į pozityvų bendravimą su Juo (1 Jono 1:3, 7). Dievo Dvasios turėjimas padės mums rasti Dievo valią ir sekti Jo keliais, plėtojant mumyse Jo prigimtį ir charakterį. Kristus pažadėjo, kad Tėvas pasiųs “Globėją” (Šventąją Dvasią), kuris padės Jo mokiniams suvokti skirtumą tarp nuodėmės ir teisumo, o taip pat atves juos į tiesą (Jono 14:16, 26; 15:26; 16:7).

Kokią ypatingą dovaną Dievas pažadėjo, jei mes nuoširdžiai atgailausime ir atsiversime?

“Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.” (Romiečiams 6:23)

Paulius sako mums, kad Dievas duoda amžinąjį gyvenimą kaip dovaną. Dievas labai nori pasidalinti šia dovana su mumis, nes Jis planavo šią dovaną žmonijai jau “nuo pasaulio sukūrimo” (Mato 25:34). Visų Dievo sekėjų viltis yra amžinasis gyvenimas Dievo šeimoje (1 Jono 3:1-3; Titui 1:2).

Dievas paruošęs mums daugybe dovanų. Jų diapozonas – nuo Jo kvietimo iki Jo neįkainuojamos amžinojo gyvenimo dovanos. Mums pradedant atsiliepti Dievui ir rutuliojantis mūsų santykiams su Juo, Jis, kaip to ir reiktų tikėtis, siunčia mums dovanas, vieną po kitos. (Romiečiams 8:30)

Įsipareigojimai ir pažadai sudaro didesniąją bet kurių santykių dalį. Kokius įsipareigojimus ir pažadus Dievas siūlo mums?

DIEVO PAŽADAI ABRAOMUI

(God’s Promises to Abraham)

Šimtai Biblijos pranašysčių kalba mums apie Jėzaus Kristaus misiją, tikslą ir tarnavimą. Raštai pilni pranašysčių apie Jo pirmajį ir antrąjį atėjimą.

Kokia buvo pirmoji pranašystė apie Mesiją Biblijoje?

“Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.” (Pradžios 3:15)

Tuoj po Adomo ir Ievos nusidėjimo, Dievas pažadėjo pasiųsti Mesiją, Gelbėtoją, kuris nubaus gyvatę. Apreiškimo 12:9 ši gyvatė tapatinama su velniu, šėtonu.

Šis pranešimas apie Gelbėtoją yra esminis pažadas, kurį Dievas davė žmonijai, nes tai suteikia galimybė būti išgelbėtiems per Jėzų Kristų. Be abejonės pažadėtas išperkamasis Mesijo darbas yra vienas iš pačių svarbiausių pažadų, kuriuos Dievas kada nors davė.

Ką Dievas pažadėjo Abraomui?

“Daugiau nebebūsi vadinamas Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave tautų daugybės tėvu.” (Pradžios 17:5; palyginkite Romiečiams 4:17-18)

Koks stulbinantis tvirtinimas! Dievas buvo artimuose santykiuose su Abraomu ir pažadėjo jam, kad galiausiai jo palikuonys bus daugelio tautų atstovai. Dievas netgi pakeitė jo vardą – iš Abromo į Abraomo. Abraomas – reiškia “daugybės tėvas”; vardo pakeitimas buvo padarytas, norint parodyti šio pažado svarbą.

Dievas davė daug pažadų Abraomui. Šis patriarchas turėjo tokius artimus ryšius su Dievu, kad vienas Biblijos autorių pavadino jį “Dievo bičiuliu” (Jokūbo 2:23). Abraomo palikuonys taip pat gavo keletą didžių ir turinčių rimtas pasekmes pažadų.

Kiek palikuonių Dievas pažadėjo Abraomui?

“Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti.” (Pradžios 13:16; palyginkite Pradžios 15:5; 22:17)

Abraomo palikuonių skaičius būtų daugybė milijonų žmonių. Vėl matome, kad Dievas tam ištikimam tarnui davė stebėtinus pažadus.

Kokius teritorinius pažadus Dievas davė Abraomui?

“Tuomet jis tarė jam: ‘Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą.’” (Pradžios 15:7; palyginkite Pradžios 13:15)

Dievas pasakė, kad Abraomo palikuonys gaus “Pažadėtąją žemę”. Tai – teritorija, kurioje galiausiai apsigyveno jo palikuonys, po to, kai Dievas išvedė juos iš nelaisvės Egipte.

Kokį tarptautinės reikšmės pažadą Dievas davė Abraomui?

“Palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.” (Pradžios 12:2-3; palyginkite Pradžios 18:18)

Koks tai “palaiminimas”, kuris išplis visame pasaulyje?

“Iš Judo nebus atimtas skeptras, nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos.” (Pradžios 49:10; “Tikėjimo žodžio” leidimas)

Kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta turės naudos iš šio pažado. Pradžios knygos 49 skyrius paaiškina palaiminimus, pažadėtus dvylikai Jokūbo sūnų. Tie patys palaiminimai, kuriuos Dievas pažadėjo Abraomui perėjo jo proproanūkiams. Dauguma palaiminimų buvo materialaus pobūdžio. Tačiau vienas iš Abraomo proproanūkių, Judas, gavo ypatingą pažadą, kad skeptras – karališkoji valdžia, “kol ateis siųstasis”, nebus atimta iš Judo palikuonių, vienas kurių galiausiai bus Mesijas.

Dauguma komentatorių mano, kad “siųstasis” – tai nuoroda į Mesiją. Vėlesnieji pranašai patvirtina, kad Mesijas turi ateiti iš Judo giminės. Izaijas 11:1-5 sako, kad Mesijas bus Jesės (Dovydo tėvo), kuris kilo iš Judo, palikuonis. Pirmasis Evangelijos pagal Matą ir trečiasis Evangelijos pagal Luką skyriai išvardina Jėzaus genealogiją pagal Juozapą ir Mariją. Abi genealogijos rodo Jo kilmę iš Judo.

Laiško romiečiams 15:12 taip pat rodo, kad Kristaus žmogiškosios šaknys yra Jude. Aišku, kad vienas iš pažadų, kuriuos Dievas davė Abraomui, buvo Mesijo, kaipo mūsų Gelbėtojo, pasiuntimo pažadas.

Koks dvasinis Abraomo bruožas buvo gyvybiškai būtinas Dievo pažadams gauti?

“Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.” (Romiečiams 4:20-22; palyginkite Pradžios 15:6; 22:18)

Tikėjimas buvo neatskiriama Abraomo charakterio dalis. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad Dievas išpildys Savo pažadus. Dievas įskaitė Abraomo tikėjimą kaip teisumą. Kitais žodžiais, nepaisant to, kad Abraomas nebuvo tobulas, Dievas laikė jį teisuoliu, nes šis giliai tikėjo Dievu ir Jam pakluso.

Kodėl Dievas nutarė vykdyti Savo planą per Abraomą, o ne per ką nors kitą?

“Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis Viešpaties kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant Viešpats galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui.” (Pradžios 18:19)

“... idant visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus.” (Pradžios 26:4-5)

Šios svarbios ištraukos iš Pradžios knygos, mums sako, kad Dievas davė Abraomui pažadus, nes šis turėjo tikėjimą, tokį tikėjimą, kuris buvo parodytas per jo paklusnumą darbuose. Kadangi Abraomas pasitikėjo Dievu, jis nuoširdžiai stengėsi įvykdyti tai, ką Dievas jam pavedė. Jis taip pat ištikimai mokė savo vaikus sekti gyvojo Dievo keliu.

Ar Abraomas ir kiti jo pasekėjai gavo visus Dievo pažadėtus dalykus?

“Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai.” (Hebrajams 11:13)

Abraomas įtrauktas į ištikimųjų Dievo tarnų aprašą, kuris pateiktas Laiško hebrajams vienuoliktajame skyriuje (8-12 eilutės). Nepaisant to, skaitome, kad nei jis, nei tie, kurie atėjo po jo, negavo pažadėtojo amžinojo paveldo, kurį Dievas buvo jam pažadėjęs. Bet Dievas neužmiršo jų.

Tai kada jie gaus pažadėtus dalykus Abraomui?

“Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.” (Hebrajams 11:39-40)

“Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi... O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.” (Galatams 3:26-29)

Tikrieji krikščionys, kurie buvo “pakrikštyti Kristuje”, taip pat yra Abraomo palikuonys. Jie kartu su Dievo tauta, ištikimai tarnavusią Jam nuo seniausiųjų laikų, per tikėjimą perima amžinybės pažadą. Dievas nori, kad Jo tarnai parodytų tokį tikėjimą, kokį turėjo ištikimasis Abraomas. Visi paveldės amžinybę kartu, tuo pačiu metu (1 Tesalonikiečiams 4:16-17).

Ko Dievas tikisi iš mūsų, kaipo dvasinių Abraomo palikuonių?

“Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip įarašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.” (Romiečiams 1:17)

“Jis [Abraomas] nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu... Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.” (Romiečiams 4:19-22; 5:1-2)

Mes taip pat privalome turėti tikėjimą į Dievą, nes per tikėjimą mes nuteisinami ir perimame Dievo duotus pažadus Abraomui. Tačiau šis tikėjimas turi būti veiklus. Parodžius tinkamą tikėjimą, stiprinami ryšiai su Dievu ir bendravimas su Juo.

Kaip Biblija aprašo Abraomo ištikimybę?

“Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais ir darbai tikėjimą padarė tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu. Matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu... Kaip kūnas be dvasios miręs, taip tikėjimas be darbų negyvas.” (Jokūbo 2:20-26)

Dievas tikisi, kad mes parodysime savo tikėjimą vykdydami Jo nurodymus, sekdami Juo. Sekdami ištikimuoju Abraomu galėsime mėgautis draugyste su Dievu ir amžinai Jo artumu. (Norėdami geriau suvokti Abraomo gyvenimą, jo tikėjimą, prašome, užsisakykite ir perskaitykite nemokamą brošiūrą You Can Have Living Faith.)

DIEVO SANDORA SU SENUOJU IZRAELIU

(God’s Covenant with Ancient Israel)

Dievas pažadėjo ir kitus dalykus, aprašytus Biblijoje. Jis dažnai davė juos kaip sandoras. Sandora – tai susitarimas, sutartis ar kontraktas tarp dviejų ar kelių pusių. O Biblijoje šis terminas reiškia panašų į sutartį, labiau apeiginį, įsipareigojimą santykiams. Sandorose, kurių iniciatorius yra Dievas, sąlygų svarstymas nėra galimas. Visas sąlygas nustato Dievas. Žmonės tegali priimti Dievo pasiūlymą arba atsisakyti jo. Jie nedalyvauja nustatant Sandoros ribas.

Yra aišku, kodėl Dievo sandoros negali būti susitarimai tarp lygių partnerių. Dievas yra Kūrėjas, o mes – Jo kūriniai. Mūsų gerovė priklauso nuo Jo meilės ir palankumo. The New Oxford Dictionary of English šitaip nustato teologinę žodžio Sandora reikšmę: “susitarimas, kaip turi būti vykdomi įsipareigoti santykiai tarp Dievo ir Jo tautos”.

Vienas iš svarbiausių sandorių, kuriuos padarė Dievas, buvo: su izraelitais, Abraomo palikuonimis, per jo sūnų Izaoką ir anūką Jokūbą (kuris buvo pervadintas į Izraelį). Apaštalas Paulius sako apie izraelitus: “Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, dievogarbą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus.”

Kaip aprašo Paulius sandoras tarp Dievo ir Izraelio?

“Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje.” (Efeziečiams 2:12)

Atkreipkite dėmesį, kad Paulius vadina jas “pažado sandoromis”. Per jas Dievas suteikė izraelitams didingus pažadus ir palaiminimus. Jei jie bus klusnūs, Dievas žadėjo sukurti iš jų didelę tautą. Jis taip pat žadėjo ginti, aprūpinti juos ir suteikti jiems klestėjimą (Kunigų 26:3-13; Pakartoto Įstatymo 28:1-14).

Kokios buvo Dievo Sandoros su senuoju Izraeliu sąlygos?

“O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas tautas...” (Išėjimo 19:5)

“Žmonės visi kaip vienas atsakė: ‘Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!’” (8 eilutė)

Izraelitai sutiko su Dievo sąlygomis, o Jis patvirtino jiems Savo įsipareigojimus. “... daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi’” (Jeremijo 7:23).

Kas pagal Dievo žodžius įvyktų, jei izraelitai nevykdytų Sandoros įsipareigojimų?

“Bet jei manęs neklausysite ir visų šių mano įsakymų nevykdysite, jei mano įstatus taip atmesite ir mano įsakus taip paniekinsite, kad nevykdysite visų mano įsakymų ir sulaužysite mano Sandorą, tai aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai ištiksiu jus baisiu siaubu – džiova ir karštine, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį. Veltui sėsite sėklą, nes jūsų priešai surys derlių. Atsigręšiu veidu į jus, būsite priešų parblokšti, ir jus pavergs žmonės, kurie jūsų nekenčia. Jūs bėgsite, nors niekas jūsų nesivytų. Ir jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, padidinsiu bausmę už jūsų nuodėmes septyneriopai.” (Kunigų 26:14-18)

Daugumoje sandorų randame įsipareigojimus ir atsakomybę, ką turi vykdyti abi pusės, tai apibrėžta jose. Kaip ir Dievo Sandoroje su Abraomu, taip ir Dievo Sandoroje su Izraeliu randame sąlygas, įsipareigojimus ir atsakomybę. Tautai, priėmus šias sąlygas, sutvirtėjo jų santykiai su Dievu. Bet vėliau nepaklusnumas atkirto juos nuo Dievo pažadėtų palaiminimų.

Ar Dievas pažadėjo sudaryti naują Sandorą tarp Jo ir Izraelio?

“Tikėkite manimi, ateina dienos, - tai Viešpaties žodis, - kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą, - tai Viešpaties žodis.” (Jeremijo 31:31-32)

Koks buvo pirmosios Sandoros tarp Dievo ir Izraelio trūkumas?

“Jeigu pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. Jis sakė, peikdamas juos: Štai ateis dienos, - sako Viešpats, - ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais sudarysiu naują Sandorą.” (Hebrajams 8:7-8)

Izraelis sulaužė savo Sandorą su Dievu. Sandoros nepasisekimas buvo dėl žmonių, o ne dėl Sandoros. Dievas įvykdė Savo dalį. Izraelitai paprasčiausia neįvykdė savo prieš Dievą prisiimtų įsipareigojimų.

Kaip ir kodėl izraelitai neįvykdė Sandoros įpareigojimų?

“Jie nesilaikė Dievo Sandoros ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą. Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs, jiems apreikštus nuostabius darbus.” (Psalmyno 78:10-11)

“Ir netaptų, kokie buvo jų protėviai – užgaidi ir maištinga karta, karta, kurios širdis išgverusi, o dvasia neištikima Dievui.” (8 eilutė)

“O kad jie visada turėtų tokią širdį manęs bijoti ir laikytis visų mano įsakymų! Tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!” (Pakartotojo Įstatymo 5:29)

Nepaklusnumu Dievui, Jo įstatymų nepaisymu Izraelis pažeidė Sandoros sąlygas. Izraelitai paprasčiausia nenorėjo, nebuvo ištikimi ir pasiryžę eiti Dievo keliais ir vykdyti Jo nurodymus. Jie elgėsi kaip įprasta žmonijai, tai yra, buvo nepaklusnūs Dievui ir nemėgo Jo Įstatymo.

NAUJOS SANDOROS POREIKIS

(The Need for a New Covenant)

Izraelitų bėda buvo jų širdis – jų mąstymas ir nuostatos. Izraelitai neklausė Dievo ir nevykdė, kas jiems priklausė Jo atžvilgiu, dėl paprastos priežasties: “Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius” (Jeremijo 11:8). Bet Dievas turėjo sprendimą - kitą sandorą, naująją Sandorą, kuri išspręs šią problemą.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad Dievas išpranašavo, jog tada, kai Jis sukurs Savo tautai naują širdį ir duos jiems Savo Dvasią, jie klausys Jo: “Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams; jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas” (Ezechielio 36:26-28)

Kam mums reikia Dievo Dvasios?

“Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę. Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.” (Romiečiams 8:6-9)

Žmonėms būdinga, kad jie nemėgsta paklusti Dievo įstatymams. Mums nėra būdinga eiti Dievo keliais; tai ne pagal mūsų kūniškąją prigimtį. Daug žmonių įvairiais amžiais mėgino spręsti iškilusias problemas savais būdais, be Dievo Dvasios. Bet tie būdai atneša žmonėms kančias ir galų gale nuveda į mirtį (Romiečiams 3:16; Patarlės 14:12; 16:25).

Kaip Dievo Dvasia veikia ją gavusius?

“Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite. Visi, vedami Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiate: ‘Aba, Tėve!’” (Romiečiams 8:13-15)

Dievo Dvasia suteikia mums jėgų, kad numarintume kūno poelgius, blogus jo darbus, kaip ištvirkavimas, gašlavimas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumas ir egoizmas (Galatams 5:19-21). Kai mumyse gyvena Dievo Dvasia, ji suteikia galimybę mums tolti nuo blogio ir įgauti nuoširdų norą paklusti Dievui ir sekti Juo.

Kuo skiriasi Naujoji Sandora?

“Tikėkite manimi, ateina dienos, - tai Viešpaties žodis, - kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais... Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, - tai Viešpaties žodis. – Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.” (Jeremijo 31:31-33; palyginkite Hebrajams 8:10; 10:16).

Naujoji Sandora – tai Dievo įsipareigojimas Savo tautai duoti Savo Dvasią, kad jie galėtų klausyti Jo. Atkreipkite dėmesį, kad šioje ištraukoje sakoma, jog Dievo Įstatymas įtrauktas į Naująją Sandorą. Jo Įstatymas nebuvo pakeistas. Keičiama žmogaus širdis – štai ką daro Dievas. Jis suteikia galimybę tiems, kurie įėjo į Naująją Sandorą su Juo, mielai ir atsidavusiai paklusti Jo nurodymams.

Atminkite, kad Dievas nerado trūkumų Savo Senosios Sandoros Įstatyme. Problema buvo egocentriniame ir nenuolankiame žmonių mąstyme. Dievo Įstatymas ir gyvenimo būdas išlieka neatskiriama Naujosios Sandoros dalimi. Naujoji Sandora reikalauja realių pokyčių, kaip širdyje, taip ir prote; tie pokyčiai tegali įvykti tik padedant pertvarkančiai Dievo Dvasios jėgai.

Kartą jaunuolis paklausė Jėzaus: “Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?” Jėzus atsakė: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų” (Mato 19:16-17). Bet kuriems santykiams galioja taisyklės. Dievo įsakymai buvo Senosios Sandoros dalimi. Jie taip pat yra Naujosios Sandoros dalimi. Šventosios Dvasios pagalba galime turėti širdį, kuri atsilieps visiškai kitaip, negu atsiliepė tų senųjų izraelitų, kurie atmetė Dievo gyvenimo kelią, širdys.

Dievo Įstatymo prigimties teisingas suvokimas yra pagrindas Biblijos sandorų supratimui. Dievo įstatymai amžini (Psalmyno 119:89, 160). Jie skirti būti per amžius (152 eilutė). Sandora be taisyklių, apibrėžiančių santykius, neturėtų prasmės.

Ką daro Naująją Sandorą geresne?

“... jis yra tarpininkas ir geresnės sandoros, kuri yra įvesta, remiantis geresniais pažadais.” (Hebrajams 8:6; A.Jurėno vertimas)

Svarbiausias skirtumas tarp Senosios ir Naujosios Sandorų yra Dievo duodamuose pažaduose. Naujoji Sandora tam tikra prasme pratęsia ir išplečia yra pažadus, Dievo duotus Senojoje Sandoroje. Senoji Sandora siūlė daugiausia materialinias palaimas. Kuo geresni Naujosios Sandoros pažadai?

Naujoji Sandora įtraukia pažadus, Dievo duotus Abraomui, tai buvo Senosios Sandoros pagrindas. Bet joje esminiais yra pažadai, susiję su atsivertimu Dievo Dvasios pagalba ir amžinuoju gyvenimu. Paulius sako mums, jog reikėjo “kad per Jėzų Kristų pagonims tektų Abraomo palaiminimas, kad gautume Dvasios pažadą per tikėjimą” (Galatams 3:14; A.Jurėno vertimas). Vienas iš pažadų buvo Šventoji Dvasia, teikianti dvasinį širdies atnaujinimą. Anksčiau, prie Senosios Sandoros, santykiuose tarp Dievo ir Izraelio buvo problema. Izraelitai neturėjo atsivertusios širdies, galinčios paklusti savo Kūrėjui.

Kai kurie Senosios Sandoros reikalavimai, kaip gyvulių aukos ir šventyklos apeigos, nurodė į Jėzaus Kristaus auką, kurią, Jam mirus už mūsų nuodėmes, jie buvo pakeisti (Hebrajams 9:1-14; 10:1-14). Bet Dievo įstatymai, kurie Senojoje Sandoroje buvo santykių pagrindas, yra ir Naujosios Sandoros pagrindu. Dabar jie įsikūrė Dievo tautos širdyse ir protuose, vietoj to, kad būtų užrašyti tik ant akmens ar pergamento ritiniuose.

Kokius “didžius” pažadus duoda Dievas Naujojoje Sandoroje?

“... jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.” (2 Petro 1:4)

“Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!’” (Mato 25:34; palyginkite 46 eilutę)

Didžiuoju Naujosios Sandoros pažadu yra amžinasis gyvenimas. Senojoje Sandoroje nebuvo nurodyta, kad žmonės gaus amžinąjį gyvenimą. Bet Naujojoje Sandoroje “jis, prikėlęs iš mirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse” (Romiečiams 8:11). Tai, kad turime Dievo Dvasią, leidžia mums gauti Dievo dovaną – amžinąjį gyvenimą. Materialinės Senosios Sandoros palaimos, kaip gerovė ir globa, negali prilygti didžiai nemirtingumo palaimai, prieinamai mums Naujojoje Sandoroje.

Paulius mokė Timotiejų: “Kovok gerąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kuriam pateikei gerą išpažinimą daugelio liudytojų akyse” (1 Timotiejui 6:12). Dievas pažadėjo, kad paveldėsime Jo karalystę ir Jo prigimtį, Jo šventą, teisų charakterį.

Dievas priesaika patvirtina, kad Jo pažadai tikrai bus įvykdyti. “Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą, pridėjo priesaiką. Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje” (Hebrajams 6:17-18).

Dievas netgi patikina mus, kad pašlovins mus, kaip yra pašlovintas Kristus. “Todėl aš visa pakeliu dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą Kristuje Jėzuje su amžinąją šlove. Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir karaliausime” (2 Timotiejui 2:10-12).

Naujoji Sandora patikina, kad per Šventąją Dvasią gausime Jėzaus Kristaus, mūsų gyvojo Gelbėtojo ir Vyriausiojo Kunigo pagalbą. Tai Dievo meilės aukščiausia išraiška, ir Jis nori, mes, būdami Jo vaikais, turėtume amžinus, begalinius santykius su Juo.

DIEVO SANTYKIŲ PAGRINDAS YRA MEILĖ

(Love is the Basis of God’s Relationship)

Apaštalas Jonas sako mums: “Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį” (1 Jono 4:8-9, palyginkite Jono 3:16-17; Titui 3:4-7).

Kaip jau nagrinėjome šioje pamokoje, Dievas parodo Savo meilę per daugelį Jo duodamų pažadų, kad būsime išgelbėti ir gausime amžinąjį gyvenimą. Dievas Tėvas pats nori dalyvauti mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip Paulius sako: “Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti” (Filipiečiams 2:13). Paulius aiškina, kad, mums atsivertus į krikščionis, Jėzus Kristus, mūsų vyresnysis Brolis, gyvena mumyse (Galatams 2:20).

Kokį patikinimą turime, kad, prireikus dvasinės pagalbos, Tėvas ir Jėzus Kristus mums padės?

“Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.” (Hebrajams 4:15-16)

“Mes tvirtai pasitikime juo, nes ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso. O jeigu žinome, kad jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai ir žinome turį, ko esame prašę.” (1 Jono 5:14-15; palyginkite Mato 7:7-8; Filipiečiams 4:6)

Santykiai grindžiami geru bendravimu. Dievo Žodis parodo, kad Jis mus išklauso ir atsako į mūsų prašymu pagal Savo valią ir taip, kaip mums naudingiau. Jis nori atsako į Savo meilę. Mes kreipiamės į Dievą savo mintimis ir maldomis, o Jis kalba mums per Savo Žodį, Savo Dvasią ir Savo tarnus.

Kaip mums parodyti savo meilę Dievui?

“Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame. Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo.” (1 Jono 2:3-6; palyginkite 1 Jono 3:22)

“Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs.” (1 Jono 5:2-3)

Kaip aiškina Jonas, Dievas tikisi, kad mes laikysimės jo įsakymų ir tuo parodysime meilę Jam ir kitiems žmonėms. Jėzaus Kristaus gyvenimas pateikiamas mums kaip Jo įsakymų vykdymo pavyzdys. Jėzus laikėsi Dievo įsakymų (Jono 15:10). Jis įtiko Dievui dėl Savo paklusnumo ir noro elgtis pagal Dievo valią. (Jei norite papildomų žinių apie tai, prašome užsisakyti nemokamą brošiūrą The Ten Commandments.)

Kadangi mes gauname Dievo meilę, Jis tikisi, kad mes ją pasidalinsime su kitais. Kristus sakė, kad per amžius Jo mokiniai išsiskirs šia meile. “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.” (Jono 13:34-35; palyginkite 1 Jono 4:11)

Kokios kitos dvasinės savybės turi išryškėti mūsų gyvenime, jei mes siekiame gyventi pagal Dievo valią?

“Taip, reikia jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta. Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks. Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės.” (Hebrajams 10:36-38)

“Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!” (Kolosiečiams 3:23-24)

“Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaigai” (Apreiškimas 22:12-13)

Krikščionio gyvenimas nėra lengvas (Mato 7:13-14; 2 Timotiejui 3:12). Tikimasi, kad mes visa ištversime, ieškodami ieškosime Dievo, ir kantriai lauksime Dievo pažadų išsipildymo.

Po kurio tai laiko, nuosekliai sekdami Dievu ir atsiliepdami į Jo valią, mes patirsime Jo žadėtas dvasines palaimas. Bet daugelis pačių svarbiausių pažadų ir palaiminimų taps tikrenybe tik, grįžus Jėzui Kristui. Jėzus sako mums, kad “pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!” (Jono 16:33). Viena iš mūsų gautų didžių palaimų yra sugebėjimas ištverti bėdas, su kuriomis susiduriame dabartiniame blogo amžiuje; tam suteikiamas atsparumas ir kantrumas (Mato 10:31-38; Galatams 1:4).

Ar būtina gyventi pagal Dievo valią, norint paveldėti Jo pažadus?

“Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.” (Mato 7:21; palyginkite Luko 6:46)

Kristui svarbu, kad gyventume pagal Tėvo valią. Tuos, kurie vykdo Dievo valią, Jis laiko artimais Savo šeimos nariais. “Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.” (Mato 12:50)

Tie, kurie tik apsimeta, kad tarnauja Dievui, iš tikrųjų veikia prieš Įstatymą; jie sąmoningai pažeidžia dvasinį Dievo Įstatymą ir neįeis į Dievo karalystę (Mato 7:22-23). Jie netaps Jo amžinosios dvasinės šeimos dalimi.

Kas šiame amžiuje yra Dievo namiškiais, Jo šeima?

“... noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kur