6 pamoka

 

 

 

KAS YRA DIEVO KARALYSTĖS EVANGELIJA?

  

 

 

“Kai bažnyčios pastatas buvo beveik užbaigtas, … Kristaus doktrina žemėje buvo … atmesta kaip absurdiška eretikų ir fanatikų išmonė” (Edward Gibbon, “Romėnų Imperijos žlugimas ir suirimas”, sutrumpintas variantas, 1967, 234 p.).

Kur kažkada imperiją valdė galingi imperatoriai, dabar antikinės Romos griuvėsiai tyliai guli savo žlugimo vietoje. Pagonių šventyklos Jupiteriui ir Venerai jau tik praeities reliktas. Įdėmiai apžiūrėdami griuvėsius, lankytojai stebisi buvusia jos prabanga ir puikumu.

Nuo daugelio miestą supančių bažnyčių krinta ilgi šešėliai. Tai imperijos bažnyčios triumfo simbolis, bažnyčios, kuri viešai persekiojo krikščionis ir stengėsi juos sunaikinti iš pagrindų.

Visų svarbiausia šių religinių struktūrų idėja, ar šiandieną žemėje organizuojama Dievo karalystės veikla? Pažvelkime, ką apie Dievo karalystę rašo mums Biblija.

Ar krikščionybė, kaip pranašauja Biblijos pranašai, atneša pasauliui ir jo gyventojams taiką? Ar Dievo karalystė yra toji vieta, kur organizuojama vieninga bažnyčia, ar šimtai mažesnių skirtingų konfesijų?

Ar tikėjimas Dievo karalyste glūdi Dievo dvasioje?

Pasaulietinės religijos Kristaus mokymą suteatralino.

Kaip žmonės pasielgė, kai Jėzus Kristus kalbėjo apie Dievo karalystę?

Ar jis rėmėsi savo sukurtos bažnyčios mokiniais?

Ar Jėzus kalbėjo apie bažnyčių skirtingumus?

Visi šie klausimai nepaprastai svarbūs. Daugelis interpretatorių aiškiai iškraipo Jėzaus kalbą, cituodami rašto vietas, kai Jėzus savo mokytinius moko apie Dievo karalystės atėjimą. Tačiau tikrieji krikščionys šimtmečiais aiškina, jog Jėzus ateina ne kaip paprastas pasiuntinys, o pilnutinai atbaigti žemėje, kas buvo išpranašauta. Jei jūs suprantate Jėzaus Kristaus atneštą žinią “kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo evangeliją” (Evangelija pagal Morkų 1:14), jums reikia Biblijoje į šiuos klausimus atrasti atsakymus.

           

KUR PRASIDEDA ISTORIJA

 

Kaip Biblija aprašo Dievo karalystę? Ir kada Dievas atskleidė savo karalystę žmonėms?

Dauguma Dievo karalystės evangeliją susieja su Kristaus ir jo apaštalų pranašavimais.

Paprastai Jėzaus gyvenimo ir mokymo knygomis laikomos keturios naujojo testamento evangelijos.

Tačiau kai kurie teigia, jog Dievo tarnus evangelijos atskleidė dar prieš Jėzaus gimimą. Įdomu, kad šios keturios evangelijos iki antrojo amžiaus vidurio šiuo terminu nebuvo vadinamos.

Angliškas žodis gospel  kildinamas iš senosios Anglijos “good spell” paraidinio išsireiškimo, kas reiškia gerą pasakojimą arba geras žinias. Biblijoje graikiškas žodis evangelion, verčiamas “gospel”, nurodo į karaliaus įvertinimą, kiek tasai pranešimas jam palankus ir kiek tai yra reikšmingas įvykis. Evangelija – tai Dievo plano ir tikslo paskelbimas visai žmonijai. Tai jo gerosios naujienos mums. Jėzus Kristus atėjo į žemę pranešti mums apie nuostabų Dievo planą ir tikslą. Tikrasis planas yra Dievo karalystė.

Dievas visada atskleidžia savo tikslą žmonijai. Jau pradžioje jis aiškina, kodėl mes gimėme ir koks mūsų gyvenimo tikslas. Visą svarbiausią  paaiškinimą randame evangelijos pradžioje.

Apaštalas Paulius informuoja mus, jog evangelija skelbiama buvo daugelį šimtų metų prieš Jėzaus gimimą “ir Raštas numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: “Tavyje bus palaimintos visos tautos” (Laiškas Galatams 3:8).

Pastebėtina, jog evangelija kalba apie Dievo palaiminimą visoms tautoms. Ji pasakoja apie gerų laikų atėjimą. Todėl ji teisėtai vadinama “amžinoji evangelija” (Apreiškimas Jonui14:6). Tai Dievo planas – palaiminimas visos žmonijos.

Šiame plane Jėzus Kristus yra centrinė figūra. Tačiau evangelija apie Kristaus asmenybę informuoja neapibrėžtai. Kaip atskleidžia Šventas Raštas, visa tai apima Dievo tikslą. Geroji naujiena kalba apie Mesiją – Jėzų iš Nazareto, kuris šį planą įvykdys pačiu nuostabiausiu, neįsivaizduojamu būdu.

Ištirkim ir suraskime šių gerųjų naujienų, atskleistų Šventame Rašte, santykių su Dievu giją.

 

Kada Dievas pirmą kartą išreiškė žmonijos sukūrimo tikslą?

 

“ir Dievas tarė: “Pasidarykime žmogų mūsų pavyzdžiu, kuris būtų panašus į mus ir kuris valdytų žuvis jūroje, paukščius po dangumi, galvijus ir visą žemę ir visa tai, kas po ja šliaužioja” (Pradžios knyga 1:26).

 

Šia eilute pradedamas Gerosios naujienos pranešimas. Dievas praneša savo ketinimą sukurti žmogų pagal savo atvaizdą ir leidžia jam valdyti visą jo kūriniją. Žmonių gyvenimui ypatingai svarbus Dievo tikslas – sukurti žmogų pagal savo įvaizdį. Biblijos studijų kurso trečioje pamokoje atskleidžiama daugiau detalių, kaip ir kodėl Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą.

Pirmąjai žmonių šeimai Dievas suteikė gyvenimo būdą, simbolizuojantį gyvybės medį, kad pasigėrėtinas gyvenimas apimtų visą žmoniją, asmeniškai bendraujant su Kūrėju.

 

Kokį dvasinį komponentą svarbu pasiekti santykiuose su Dievu?

 

“juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prieDievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina” (Hebrajams 11:6).

 

Dievas davė palaiminimus ir atlygino tiems, kurie jam noriai tarnauja savo darbais ir pasitikėjimu (Laiškas efeziečiams 2:8). Dievui negali patikti nė vienas, kuris atmetė tikėjimą.

Jis laukė pasitikėjimo iš Adomo ir Ievos, tikėjimu mokė juos paklusti Kūrėjo žodžiams.visais atžvilgiais Biblija mus nukreipia į paklusnumą su pasitikėjimu. Apgailėtina, kad Adomas ir Ieva nepakankamai įvertino visų svarbiausią dalyką – pasitikėjimą DIEVU ir sekimą jo nurodymais.

 

PASIRINKIMAS: KOKĮ PASIRINKTI GYVENIMO KELIĄ?

 

Vienintelė sėkmė – pasirinkti pasitikėjimą Dievu. Dievo nurodytas gyvenimo būdas nebuvo mūsų tėvams vienintelis pasirinkimas. Šėtonas Ievai pateikė tokią alternatyvą, kad jo pasiūlytas gyvenimo būdas jai pasirodytų geresnis. Jis įtikino, jog Dievas nuo jos slepia svarbią informaciją, kad dievas klaidina ją (Pradžios 3:1-6). Tada Ieva įkalbėjo Adomą prisijungti prie jos ir drauge sukilti prieš Dievo įsakymą nevalgyti vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio (Pradžios knyga 2:15-17).

Kito “valdovo” išdavoje (Evangelija pagal Joną 12:31), to, kuris poveikį padarė “visoms pasaulio karalystėms” (Evangelija pagal Matą 4:7-9), turėjo galimybę susipažinti su įvairiais gyvenimo būdais. Šis valdovas vadinamas: “taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai” (Apreiškimas Jonui 12:9). Per tą laikotarpį jis daugybei religijų paskelbė klaidingą mokymą, klastingą, ir daugelis bažnyčių persimetė prie “kitokios evangelijos” (Laiškas galatams 1:6-8) – prieštaraujančios Dievo planui ir tikslo mums.

Privalome gerai suprasti, jog šėtono pagrindinis tikslas pristatyti mums Dievui prieštaringą žmonių gyvenimo būdą. Kad mūsų natūralus mąstymo būdas atrodytų teisingas, šėtonas dangstosi maloniai skambančia kalba (Antras laiškas korintiečiams 11:13-15). Taip nukreipdamas žmonių dvasią nuo Dievo, jis apkvailino daugybę žemės gyventojų (Pirmas laiškas korintiečiams 2:14). Šitaip elgdamasis, šėtonas tampa ne tik valdovas, bet ir šio amžiaus “dievas” (Antras laiškas korintiečiams 4:4). Paulius jį apibūdina:  “Kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose” (Laiškas efeziečiams 2:2).

 

Kokius pranašingus žodžius Dievas ištarė “žalčiui”?

 

“ir tarė Viešpats Dievas žalčiui: “kadangi tu tai padarei, todėl tu esi prakeiktas iš visų galvijų ir žemės gyvulių. Tu slinksi pilvu ir ėsi žemės, kol tik gyvas būsi. Aš padarysiu neapykantą tarp tavęs ir moteriškės, tarp tavo prieauglio ir tarp jos prieauglio, kuris sutraiškys tavo galvą ir tu jam į kulnus įgelsi” (Pradžios 3:14-15).

 

Ankstyvojoje žmonijos istorijoje Dievas pažadėjo žmonėms viltį. Jis pažadėjo, kad numatyta sėkla (Mesijas) žmoniją atskirs nuo šėtono valdžios. Kaip pamatysime, per pranašą Dievas atskleidžia  planą  mirtingiesiems nurodydamas savo dvasinį įvaizdį: jo sukurta karalystė vietoje šėtono apgavysčių išaugins gyvybės medžio vaisius.

Pranašų pažadėta sėkla per visą Bibliją startuoja nenutrūkstama gija. Tai tikras pažadas Dievo Gelbėtojo, Karaliaus, kuris valdys tiesoje ir atneš į žemę taiką bei visos žmonijos išgelbėjimą.

 

Kiek laiko Dievas planavo savo karalystę?

 

“ir tars Karalius stovintiems dešinėje: `ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!” (Evangelija pagal Matą 25:34).

 

Savo karalystę Dievas suplanavo prieš sukuriant žmones. Jam niekas negali sutrukdyti įgyvendinti savo tikslą. Kodė jis sukūrė mus ir kaip įkurs savo karalystę Dievas aiškina Biblijos puslapiuose.

 

REIKALINGAS ATPIRKĖJAS

 

Kokios Adomo ir Ievos nuodėmės pasekmės?

 

“ir išvaręs Adomą, jis pastatė kerubus Ėdeno sodo rytų pusėje su nuogais liepsnijančiais kardais, kad saugotų kelią, vedantį prie gyvasties medžio” (Pradžios knyga 3:24).

 

Dievas nubaudė Adomą ir Ievą, išvarydamas jų palikuonis iš Ėdeno sodo, bet atsitiko dar ir tai, kas buvo kur kas lengviau pasiekiama. Adomui ir Ievai Dievas neleido priartėti prie lengvai pasiekiamo gyvybės medžio ir užtvėrė atskleidimą, kad žadėtasis atpirkėjas, Mesijas pasirodys ir juos atpirks (Petro pirmas laiškas 1:18-21) ir visam laikui sutaikins juos su Dievu (Antras laiškas korintiečiams 5:18-21).

Ignoruodami Dievo nurodytą gyvybės kelią, jie pasirinko šėtono nurodytą žmonijos žlugdymo taką. Jie pasirinko šėtono klastą. “kai kam patinka jo kelias, bet galų gale jis nuveda į mirtį”; “tavo širdis teneužsigeidžia jos dėl gražumo ir nesileisk sugaunamas jos mirkčiojimais” (Patarlių knyga 14:12; 6:25). Taip vadinamas nuodėmės kelias, kuris nuveda į vargą, prievartavimą ir mirtį (Laiškas romiečiams 3:15-16; 6:23).

 

Kas atsitiko Adomo ir Ievos palikuonių gyvenime?

 

“Tuomet prisipildė žemė vis labiau nelabumais ir buvoDdievo akyse perdėm pagedusi. Tai pažvelgė Dievas į žemę, ir štai, ji buvo pagedusi, nes visi žemės žmonės buvo pasileidę ir vaikščiojo piktais keliais” (Pradžios knyga 6:11-12).

 

Vystantis žmonių civilizacijai, nepaisant Dievo, pasirinkto gyvenimo būdo pasekmės greitai tapo akivaizdžios. Pirmiausia Kainas nužudė savo brolį Abelį (Pradžios knyga 4:8). Paplito skausmas ir vargai.

Nojaus laikais pasaulis tapo taip sugadintas, jog Viešpats…”gailėjosi, žmones sutvėręs žemėje ir todėl rūpinosi savo širdyje” (Pradžios knyga 6:6). Išskyrus Nojų ir jo artimųjų šeimą, visi žmonės prarado gyvybes per didįjį tvaną, kaip rašo (Pradžios knyga 7:23).

 

Lyginant su pirmaisiais nurodymais Adomui, kokį poveikį Dievo žodžiai padarė po Nojaus tvano?

 

“kas lieja žmogaus kraują, to kraujas bus liejamas žmonių. NesDdievas sukūtė žmogų savo pavyzdžiu. Veiskitės ir dauginkitės gyvuodami žemėje, kad jūsų daug joje būtų!” (Pradžios knyga 9:6-7).

 

Nojaus įvykiais primenama, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo įvaizdį ir nurodomas raktas į teisingus santykius su Juo. Dievas trokšta, kad žmonių elgesys atspindėtų Jo charakterį ir Jo gyvenimo būdą. Štai toks yra vienintelis civilizacijos kelias taikos išsaugojime ir gamybos vystyme bei vienintelis būdas pašalinti blogį - tvano priežastį.

Pradžios knygos 11 skyrius aprašo nojaus palikuonių gyvenimą po tvano, atskleidus Dievo vadovaujamą poziciją. Toji vieta pavadinta Babeliu arba Babilonu. Žmonės statė Babelio bokštą, simbolizuojantį savo sprendimų atnaujinimą, kuriant civilizaciją be Dievo nurodymų.

Babilono pavadinimas (hebraiškai babel) tapo bibliniu epitetu Šėtono karalystėje. Galiausiai Biblijoje atrandame, jog mūsų amžiaus Šėtono karalystės pabaigos simbolis nukreipiamas į Babiloną, Babelės kritimą (Apreiškimas Jonui 14:8).

 

 

DIEVAS PRADEDA ŽMONIŲ PASIRINKIMĄ

 

Matydamas pirmykštės civilizacijos Babelės bokštą, Dievas pasišaukė žmogų vardu Abramas. Jis pakeitė Abramo vardą į Abraomą, kas reiškia “tėvą daugelio tautų” (Pradžios knyga 17:15). Naujasis Abraomo vardas suteikia mums didžiulę reikšmę.

 

Kodėl Dievas pasikvietė Abraomą?

 

“Ir Viešpats kalbėjo Abraomui: `išsikelk iš savo tėviškės ir nuo savo giminių ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią aš tau parodysiu! Ir aš padarysiu iš tavęs didelę minią žmonių, tave laimindamas ir tavo vardą labai iškeldamas ir tu būsi palaima sau ir kitiems. Aš laiminsiu tave laiminančius ir prakeiksiu tave prakeikiančiusir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės” (Pradžios knyga 12:1-3).

 

Dievas pradėjo procesą, kad atneštų palaiminimus kiekvienam žemės gyventojui. Per Abraomą ir jo palikuonis Dievas gali pradėti Izraelio tautos laikiną karalystę.

 

Ar Dievo asmeniniai santykiai su Abraomu pateisino tokius santykius, kokių troško su pirmaisiais žmonėmis Adomu ir Ieva?

 

“Kai Abraomas buvo 99 metų amžiaus, pasirodė jam Viešpats ir tarė: `aš esu visagalis Viešpats, vaikščiok mano keliais ir lik tobulas mano akivaizdoje” (Pradžios knyga 17:1).

 

Per savo gyvenimo naujoje žemėje patyrimą Abraomas mokėsi pagrindinio dalyko – pasitikėjimo Dievu, kad turėtų tikėjimą jo pažadams ir vykdytų jo priesakus. Rezultate “Abraomas yra visų tikinčiųjų tėvas” (Laiškas romiečiams 4:11).

 

Kur karaliai ir karalystė siejama su Abraomo vardu?

 

“Aš padarysiu tave labai vaisingą, kad tautos iš tavęs išaugs ir karaliai kils iš tavęs” (Pradžios knyga 17:6).

 

Per šio žmogaus palikuonis Dievas pažadėjo iškelti didelę tautą. Vėliau pranašai parodė Dievo amžinąją dvasinę karalystę. Jo genialiame plane žmonijai Abraomas suvaidina nepaprastai svarbų vaidmenį.

Dievas pažadėjo Abraomą padaryti Dievo karalystės įkūrimo pamatu. Abraomas ir pranašai taip pat yra evangelijos pagrindiniai asmenys. Paulius mums sako, jog pati Bažnyčia yra… “pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų” (Laiškas efeziečiams 2:20).

Pilnai suvokti evangelijos svarbos negalime, nepalyginę Dievo apreiškimo Abraomui su Jėzaus Kristaus apreiškimu savo mokiniams pasekėjams.

Tai buvo apaštalų pirmieji žingsniai, skelbiant pasauliui gerąją naujieną. Pamatysime, kaip žmonės atėjo į iškraipytą Dievo karalystės principo supratimą.

 

 

IZRAELIS:

LAIKINOJI DIEVO KARALYSTĖ

 

Po karaliaus Dovydo valdymo Izraelio gentys, Abraomo palikuonys, Jokūbo anūkas tapo pripažinta karalyste. Anot Dovydo, Jėzaus Kristaus protėvio, svarstant amžinąjį žmonių gyvenimo tikslą, mes esame - šlovei dangaus. “kai pažiūriu į dangus, tavo pirštų darbą, į tavo sutvertus mėnulį ir žvaigždes” (Psalmynas 8:4) - amžinas žmonijos klausimas. Mes klausiame: “Ar tai yra visas gyvenimas?”

Savo ketinimą įsikišti į žmonių dramatinius reikalus Ddievas apreiškė per Dovydą. “Karacho sūnų giesmė apie jaunystę choro vedėjui. Dievas yra mūsų stiprybė, juo pasitikime, nes didelėje nelaimėje yra užtikrinta jo pagalba. Todėl nebijome, nors ir pasaulis sunyktų ir kalnai į jūrų vandenį nugarmėtų. Nors jūros sukiltų putodamos ir kalnai drebėtų jose nuo jų siautėjimo, - muzikinis paįvairinimas, tačiau išsilaikys Dievo miestas puikiausiai su visomis savo versmelėmis, kur aukščiausiojo šventieji namai pastatyti. Dievas yra pačiame mieste, todėl jis išsilaikys, nes dievas padės anksti, rytui beauštant. Tautos pakrinka, karalystės sugriūva, Dievui prabylant, pradeda žemė drebėti. Visagalis Viešpats yra su mumis, Jokūbo Dievas yra mūsų apgintoju. Ateikite pasižiūrėti Viešpaties darbų, kiek jo išgriauta šioje žemėje, kuris sustabdo karus ligi pasaulio pakraščių, sulaužo kilpinius, sudaužo ietis ir ugnimi sudegina vežimus. Stabtelėję, pripažinkite mane esantį Dievą, būsiantį išaukštintą tautose, būsiantį išaukštintą žemėje” (Psalmynas 46:1-11).

Per Dovydą Dievas sukūrė Izraelio karalių dinastiją. Pats Kristus (Evangelija pagal Matą 1:1) gimė paveldėti Dovydo sostą. “Jisai bus didis ir vadinsis aukščiausiojo sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą” (Evangelija pagal Luką 1:32). Mes mokomės teisingų santykių tarp Jėzaus Kristaus išpranašautos Dievo karalystės ir Dievo pažadėtos karalių dinastijos, atskleistos Abraomui bei Dovydui.

 

Kiek dar Dovydo dinastija valdys Izraelį?

 

“Ar nežinote, kad viešpats,IzraelioDdievas yra atidavęsIizraelio karalystę Dovydui amžiams, jam ir jo sūnums pastovia sutartimi?” (Metraščių antra knyga 13:5).

 

Dovydo valdymas tęsis amžinai. Dovydas yra karalius, kuris po Mmesijo sugrįžimo į žemę valdys atsinaujinusį Izraelį. (Ezechielio knyga 37: 21-24). Savaime suprantama, Dovydas valdys tik tada, kai Dievas jį prikels drauge su kitais šventaisiais Kristaus sugrįžimo metu.

Per Dovydą Dievas įkūrė karalystę. Jis buvo visų svarbiausias ateisiančios Dievo karalystės pranašas. Pastebėtinas Dievo požiūris į reikšmingą Dovydo dinastiją: “Tas pastatys man namus, ir aš patvirtinsiu jo karalystę amžiams, aš būsiu jo tėvu, ir jis bus mano sūnumi. Ir aš neatitrauksiu savo meilės nuo tavęs, kaip aš ją atsiėmiau nuo tavo pirmtakūno.bet aš įstatysiu jį į savo namus ir į savo karalystę amžiams, kad jo sostas amžiams patvirtintas būtų” (Metraščių pirma knyga 17:12-14).

Karalių Dovydą Dievas vadino “mano karalius” – jis pavyzdys ir ateinančios Dievo karalystės pranešejas. Įsisąmoninant santykį tarp laikinos Dovydo karalystės ir amžinos Dievo karalystės, atsiranda kritiški teigimai ir supratimas apie Kristaus Evangeliją bei apaštalų skelbimą.

 

Ar Paulius įžvelgė santykį tarp Evangelijos ir Dievo pažado Dovydui? 

 

“Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas skelbti Dievo evangeliją, kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus Šventuosiuose raštuose. O ji kalba apie sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo sūnumi, - Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį” (Laiškas romožiečiams 1:1-4).

 

Šią koncepciją Paulius aiškino Antiochijoj, mokydamas Sabatos dieną: “Tuo metu jie ėmė reikalauti karaliaus, ir Dievas jiems davė Saulių, Kišo sūnų, Benjemino giminės vyrą, keturiasdešimčiai metų. Pašalinės Saulių, jis pakėlė jiems karalių Dovydą, apie kurį pasakė: radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų” (Apaštalų darbai 13:21-23; palyginti: Antras laiškas Timotiejui 2:8; Apreiškimas Jonui 22:16).

 

Kada Saliamonas, Dovydo sūnus, tapo karaliumi ir sėdėjo savo tėvo soste?

 

            “Taip sėdėjo Viešpaties soste Saliamonas, būdamas karaliumi savo tėvo Dovydo vietoje ir jam viskas gerai sekėsi ir visas Izraelis pakluso jam” (Pirma Metraščių knyga 29:23).

           

Dievas rūpinosi Izraeliu ne vien kaip laikina karalyste. Jis rūpinosi Izraelio sostu būsimam savo įpėdiniui Jėzui Kristui: “Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą” (Evangelija pagal Luką 1:32).

Manoma, kad Dovydo dinastijos karaliai turėjo tiesiai atsiskaityti Dievui. Tačiau Izraelio karaliai ištikimai nesilaikė sutarties su Dievu, todėl Izraelis neišsilaikė. Tokia tai buvo kontaktų su Dievu baigtis.

Po Saliamono valdymo Izraelio tauta susiskaldė du kartus. Buvo pratęsta dešimt  šiaurės genčių ir jos pavadintos Izraeliu. Pietų karalystė, Judėjų, liko ištikima Dovydo dinastijos karaliams. Nė viena tauta nebesekė Abraomo ir Dovydo pavyzdžiu.

Galiausiai Izraelis ir Judėja puolė ant kelių prieš savo galingus kaimynus. Po keleto įsiveržimų Izraelis suiro ir tapo asiriečių belaisviais. Judėjų karalystė pasidavė babiloniečių karaliaus Nebukadenazaro valdžion. Sužlugusi Izraelio karalystė nustojo gyvavusi. Pasiliko belaisviai ir vergai – likutis žmonių.

Tarp belaisvių judėjų , kurie persikėlė į Babiloną, buvo kilniadvasis jaunuolis vardu Danielius. Dievas davė jam galimybę išaiškinti kai kuriuos regėjimus ir sapnus. Per Danieliaus aiškinimus Dievas atskleidė nuostabią Izraelio ateities viltį.

 

DANIELIO PRANEŠIMAS APIE DIEVO KARALYSTĘ

 

Pranašiška Danielio veikla prasidėjo nuo tada, kai Nebuchadenazaras susapnavo baisų sapną. Babilono karalius kreipėsi į savo magijos burtininkus išaiškinti, ką šie sapnai reiškia. Šį žmonėms neįmanomą reikalavimą Nebuchadenazarui įkvėpė Dievas. Vienintelis Danielius galėjo išaiškinti sapną ir išaiškino pranašinga prasme.

 

 Ką Nebuchadenazaras matė savo sapne?

 

“Tu, karaliau, regėjai ties savimi labai aukštą šviečiančią būtybę, stovinčią, į kurią išsigandęs žiūrėjai. Šitos būtybės galva buvo iš skaisčiausio aukso, jos krūtinė ir rankos buvo sidabro, jos pilvas ir strėnos iš skaistvario, jos blauzdos buvo geležinės ir kojų dalis buvo geležies, dalis molio” (Danielio knyga 2:31-33).

 

 

Ką simbolizavo įvairios žmonių sukurtos statulos?

 

“Toks buvo sapnas ir dabar, karaliau, mes išaiškinsime jo reikšmę. Tu, karaliau, esi karalius visų karalių. Dievas, kuris, kuris yra danguje, davė tau karalystę, galybę, stiprybę ir garbę ir visa , kur tik žmonių gyvena, dargi galvijus laukuose bei padangių paukščius jis padavę tavo žinion. Tu esi ta auksinė galva. Po tavęs iškils kita karalystė, ne taip galinga, ir vėliau trečioji, skaistvarinė, kuri užvaldys visą žemę. Ketvirtoji bus kieta kaip geležis. Nes, kaip geležis viską sudaužo ir sumuša, taip ir šitoji viską sutrupins ir sutriuškins” (Danieliaus 2:36-40).

 

Paprastai, studijuojantys istoriją ir pranašystes, sutinka, kad dalis statulų vaizduoja keturias imperijas: Babilono, Persijos, Graikijos ir Romos (Danieliaus knyga 8:20-21). Kitame regėjime (7skyriuje) Danielius šias karalystes matė kaip laukinius žvėris, prarysiančius kitas tautas.

Keturių karalysčių valdymo artimuosiuose rytuose laikotarpiu Rromos Imperija  sąlyginai išaugo į didžiausią imperiją, prasidedančią nuo artimųjų rytų ir per visą europos vakarinę dalį. Roma išaugino aršius ir gėdingus žydų ir krikščionių persekiotojus.

Nors nė viena iš keturių karalysčių nekontroliavo viena kitos, nuo to laiko jų skelbtos idėjos tebeturi didžiulę įtaką visai civilizacijai.

Tai savotiška Romos ir Graikijos ištikimybė, kurių valstybes siejo kultūros ir bendri planai religiniuose dalykuose bei vakarų pasalio patyrime.

 

Kas atsitiks karalystėms, kurias Nebuchadenazaro sapne simbolizuoja statulos?

 

“Tau bežiūrint į tą pavidalą, akmuo buvo atplėštas nematomų rankų nuo uolos ir trenkė į geležies ir molio kojas ir sutriuškino jas. Ir iš karto tada sutrupėjo visas molis, geležis, varis, sidabras, auksas ir pavirto lyg pelais vasaros metu klojime, kuriuos vėjas pagavo ir išnešiojo, kad jų nė dulkės nebeliko. Bet iš akmens pasidarė didelis kalnas, kuris pripildė visą žemę” (Danielio knyga 2:34-35).

 

Nebuchadenazaro sapne visos statulos subirėjo, kai “akmuo buvo atplėštas nematomų rankų nuo uolos”… “trenkė ir sutriuškino jo kojas.” Tai tik mažytis fragmentėlis, panašus į dulkes: “ ir pavirto lyg pelais.” Žmonių karalystės buvo veikiamos šėtono įtakos, kurio vadovavimui ateis galas. Joms buvo nulemta besąlygiškai sugriūti ir likti pamirštomis.

       

 

Kas atsitiks po šėtoniškos civilizacijos žlugimo?

 

“O šių karalysčiu metu įsteigs dangaus Dievas karalystę, kuri niekuomet nebus sunaikinta. Ji nebus niekuomet nugalėta ir sutrupins ir sutriuškins visas šias karalystes, o ji išliks amžinai” (Danieliaus knyga 2:44).

 

 

Dievas įkurs karalystę, perviršydamas visas žmogiškas jėgas. Ant žemės jis sukurs nuo pat pradžių žmonių atmestą, nepripažintą savo civilizaciją. Kalbėdami apie šią karalystę, Biblijos tyrinėtojai sako: “tai stovės visada – “per amžius”. “tas davė jam galią, garbę ir karalystę, kad visomis kalbomis kalbantieji žmonės žemėje jam tarnautų. Jis yra amžinai galingas ir nepriekaištingas ir jo karalystės niekas nesugriaus” (Danieliaus knyga 7:14). Kaip kad kalnas jaučia žemę, taip ji jautėsi toje erdvėje galinga ir apsupta garbės. Terminas amžinai karalystę iškelia į amžinybę. Visos pasaulio epochos turi pabaigą. Vienintelė amžina, nesibaigianti - Dievo karalystė. Pasaulinės epochos viena už kitą buvo sėkmingesnės, bet Dievo karalystė bus nepralenkiama.

Jėzus Kristus šio pasaulio karalystes pakeis į savojo Tėvo karalystę, kurią jam duos per sugrįžimą į žemę. Tokią gerą naujieną išpranašavo Danielius ir tokią gerąją naujieną skelbė Jėzus Kristus. Štai tokia yra jo Evangelija. Tokia yra žinia, kurią jis savo mokytiniams įsakė skelbti visam pasauliui.

 

Kokia tikroji pranašystė?

 

“kaip tu regėjai akmenį be rankų nuo kalno atplėštą, kuris geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą sutrupino, šitaip parodė didysis Dievas karaliui, kas būsią ateityje, kad tas sapnas pavirs tikrove ir jo aiškinimas įsigyvendins” (Danieliaus knyga 2:45).

 

Apie ateinančią karalystę Dievas pranašavo kritiniu senovės Izraelio laikotarpiu.nelaisvėje izraelitai buvo praradę savo teises. Šio baisaus žlugimo laikotarpiu dievas per savo pranašus parodė jiems, kad, valdant Mesijui, žmonių tautos bus perkeltos į naująjį Izraelį (Jeremijo 23:5-8).

 

ATEINANČIOS KARALYSTĖS KARALIUS

 

“Nes užgimė mums Kūdikis, Sūnus mums yra duotas, ant kurio pečių bus valdžia ir jo vardas nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis, kad jo viešpatavimas įsigalės ir taika nesibaigtų ir sėdėtų Dovydo soste savo karalystėje, ją sustiprindamas teisėtai ir teisingai, dabar ir per amžius. Ir taip bus Viešpaties valia įgyvendinta” (Izaijo knyga 9:6-7).

 

Hebrajų pranašystėse dieviškas pateptasis Karalius minimas daugelį kartų. Ypač, kaip Mesijas, jis pripažintas Danielio pranašystėse (Danieliaus knyga 9:25-26). Hebraiškas žodis Mesijas reiškia “Pateptasis”. Senovės Izraelio išrinktieji karaliai ir vyresnieji kunigai buvo pateptieji aliejumi. Mesijas, karalių Karalius,  Dievo Pateptasis. (Apreiškimo Jonui 17:14).

 

 Ar tikrai Mesijas, Jėzus, valdys visoje karalystėje?

 

“Nakties regėjime, štai aš pamačiau ateinantį debesyse iš dangaus lyg Žmogaus Sūnų prie amžinojo. Ir jis buvo nuvestas Jo akivaizdon. Tas davė jam galią, garbę ir karalystę, kad visomis kalbomis kalbantieji žmonės žemėje jam tarnautų. Jis yra amžinai galingas ir jo karalystės niekas nesugriaus” (Danieliaus knyga 7:13-14).

 

Pasak šios pranašystės, Dievas Jėzui Kristui duos  amžinąją karalystę žemėje, kurioje Jis valdys visomis kalbomis kalbančius  žmones.

 

Ar Jėzus žinojo, kad gimė būti karaliumimi?

 

“Tuomet pilotas jį paklausė: “vadinasi, tu esi karalius?” Jėzus atsakė: “Tu pasakei, kad aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso” (Evangelija pagal Joną 18:37).

 

JĖZAUS EVANGELIJA MOKO

 

Kokia pagrindinė buvo Kristaus žinia?

 

“Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo evangeliją” (Evangelija pagal Morkų 1:14).

“Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo dvylika apaštalų” (Evangelija pagal Luką 8:1).

 

Kristaus žemiškoji misija nuo pat pradžių buvo Dievo karalystės įsteigimas. Jis buvo tasai, kurį išpranašavo Danielius ir kiti pranašai. Per savo misiją Jis nuolat kartojo Karaliaus ir Karalystės žodžius, aiškindamas savo skelbiamas gerąsias naujienas (žr. “Karalystė evangelijose”, 8 psl).

 

 Ką dar išpranašavo Kristus?          

 

“Kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: “Atsiverskite ir tikėkite evangelija” (Evangelija pagal Morkų 1:15; palyg. Evangelija pagal Matą 9:13).

 

Jėzus mokė, kad nė vienas negalės įeiti į Dievo karalystė, kuris neatgailaus. “Ne kiekvienas, kuris man šaukia: “Viešpatie, Viešpatie!” – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, tai dienai atėjus: “Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu!?” Tuomet jiems pareikšiu: “Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!” (Evangelija pagal Matą 7:21-23; palyg Evangelija pagal Matą 19:16-17; Pirmas laiškas Jonui 2:4).

Paklusti Jėzui Kristui ir tikėti į jį – skirtingi dalykai. Dievas reikalauja nuolankumo, pakeičiant širdį. Tai reiškia, kad mes ateiname pasitikėdami Dievu ir noriai atgailaujame už nuodėmę, kuri yra įstatymo laužymas (Pirmas laiškas Jonui 3:4) – laužymas Dievo Įstatymo. Nemaža žmonių klaidingai supranta ne tik evangeliją, bet ir tai, kad reikia įeiti į Dievo karalystę ir gauti amžinojo gyvenimo dovaną.

Mūsų tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas Po pažadu turi vesti į paklusnumą ir nuolankų gyvenimo būdą. Kitokio pobūdžio mūsų tikėjimas yra miręs ir nevaisingas (Jokūbo 2:26).

 

Pasak Jėzaus, ko reikia, kad įeitumėm į Dievo karalystę ir gautumėm amžiną gyvenimą?

 

“Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir klausė: “Mokytojau, ką gerą turiu daryti, kad įgyčiau amžiną gyvenimą?” Jis atsakė: “kam manęs klausi apie gerą? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų” (Evangelija pagal Matą 19:16-17).

 

Kokį visų svarbiausią įrodymą pateikė Jėzus Kristus po savo prisikėlimo?

 

 

“Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę” (Apaštalų darbai 1:3).

 

Paaiškinęs daugelį Dievo karalystės principų detalių, Jėzus Kristus savo apaštalus išsiuntė į pasaulį mokyti šių tiesų visas tautas (Apaštalų darbai 1:8; palyg. Evangeliją pagal Matą 28:19-20).

        

 

APAŠTALAI MOKO SUPRASTI EVANGELIJĄ

 

Ką Jėzus savo pasekėjams įsakė paskelbti?

 

“Sukvietęs dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti” (Evangelija pagal Luką 9:1-2).

“Ir bus paskelbta ši karalystės evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas” (Evangelija pagal Matą 24:14).

“Ir Jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai.” (Evangelija pagal Morkų 16:15).

 

Ar jie vykdė Jėzaus įsakymą?

           

 

“O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo” (Evangelija pagal Morkų 16:20).

“Bet patikėję Pilypu, skelbiančiu Dievo karalystės gerąją naujieną ir Jėzaus Kristaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys” (Apaštalų darbai 8:12).

 

Ar ankstyvojo amžiaus krikščionims buvo žinoma apie Dievo karalystę?

 

“Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su baime ir pagarba” (Hebrajų knyga 12:28).

 

Kokį argumentą panaudojo Petras, kviesdamas žmones į Bažnyčią?

 

“Todėl, broliai dar labiau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau jums atsivers vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę” (Antras laiškas Petrui 1:10-11).

 

Ar Jokūbas, pusiau Jėzaus brolis, taip pat mokė, kad Dievo karalystė yra krikščionių gyvenimo tikslas?

 

“Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimo ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems?” (Jokūbo laiškas 2:5).

 

 

Kokį tikslą krikščionims nurodė pats Jėzus?

 

“Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta” (Evangelija pagal Matą 6:33).

 

Įeiti ir turėti dalią Dievo karalystėje yra tikinčiųjų į Kristų nuoseklus ir ultimatus tikslo pasiekimas. Tai svarbiausias jų gyvenimo tikslas. Be to, keturios Evangelijos ir apaštalų raštai yra galutinė išvada.

 

Ar Dievo karalystė Pauliaus mokyme buvo pagrindinė tema?

 

“Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską” (Apaštalų darbai 19:8).

“Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės įstatymo ir pranašų” (Apaštalų darbai 28:23).

“Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų” (Apaštalų darbai 28:30-31).

 

Užakcentuodamas Dievo karalystės temą, Paulius tęsė Jėzaus Kristaus ir kitų apaštalų.mokymą.

 

 

Dėl kokių priežasčių buvo persekiojamas Paulius ir jo pasekėjai?

 

“Nieko neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: “Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai, ir Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus.” Tokiomis kalbomis žydai sukėlė ant kojų minią ir miesto vadovus”  (Apaštalų darbai 17:6-8).

 

Paulius galvojo, kad Jėzus turėtų sugrįžti kaip Karalius ir įkurti Dievo karalystę. Šis jo mokymas buvo neteisingai apkaltintas kurstymu sunaikinti Romos valstybę. Nors tai buvo netiesa, jie suėmė paulių ir jo bendrininkus tikriems baisumams. F.F. Bruce Apaštalų darbų komentare teigia: “Apaštalai skelbė Dievo karalystę visiškai nepanašią į jokią pasaulietinę imperiją ir , be abejonės, Jėzui jie davė graikišką pavadinimą king – karalius. Romos imperijoj šis žodis buvo rašomas kaip diskusijų objektas – graikų kalboje” (F.F. Bruce, Apaštalų darbai Naujojo testamento Naujas Tarptautinis Komentaras, 1984, 344-345p.p.).

Nuo to laiko kalbininkai priėmė sutikslinimą, susiedami karalystę su Kristumi, kaip su Karalium. Tuo ir buvo inspiruojamas Pauliaus apkaltinimas išdavyste. Gyventojai tikėjo Romos valdininkais ir girdėdami apie ateinančią Dievo karalystę, su suimtaisiais elgėsi labai šiurkščiai. Žinia apie ateinančią Dievo karalystę Romos Imperijai sudavė galingą smūgį.

Paulius troško, kad žmonės nusigrėžtų nuo netikrų dievų ir stabų ir tuoj pat paklustų Dievo nurodytam gyvenimo būdui. Jis ragino pagonis atsisakyti prietarų. Paulius skelbė, kad Dievas planuoja paskirti Jėzų Kristų  Dievo karalystės karaliumi. Už tai jį ir jo bendrininkus nuolat persekiojo (Apaštalų darbai 16:19-24; 19:25-29).

 

Kodėl teismas Paulių dažnai kaltino piktadarystėmis?

 

“Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų protėviams. Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama Dievui dieną ir naktį. Dėl šios vilties, karaliau, ir įskundė mane žydai. Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?” (Apaštalų darbai 26:6-8).

 

Pauliaus mokymai rėmėsi protėviams duotais pažadais. Jis skelbė, kad visi žmonės per Abraomo Sėklą bus amžiams palaiminti, kaip buvo pažadėta. Taip pat skelbė pažadą, kad ateis Valdovas iš Dovydo ir sėdės jo soste per amžius. Abu pažadai nurodo Kristaus vaidmenį Dievo plane. Net tą dieną, girdėdami pranašystę, žydai tikėjosi valdovo pasirodymo.

Paulius ragino priimti pažadą, jog žmonės bus sutaikinti su Dievu per nuodėmių atleidimą (Jeremijo knyga 31:34; Laiškas kolosiečiams 1:18-23). Tai patvirtino Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Jis mokė, kad Kristus pasiaukojo dėl nuodėmės, kaip pažadėta Šventame Rašte (Izaijo knyga 53:3-6; Laiškas romiečiams 3:23-25). Paulius tikėjo ir mokė, jog Dievas gali prikelti iš numirusių (Danielio knyga 12:2-3; Apaštalų darbai 23:6).

Pauliaus pranašavime sutalpinti visi šie pažadai, kaip Dievo nuostabus mokymas, kad krikščionys turės dalį jo karalystėje, kuri pakeis šio pasaulio nepaklusnias karalystes. Pauliaus žodžių susumavimas: “Kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę; jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą"”(Laiškas kolosiečiams 1:13-14).

 

 

KLASTINGOS EVANGELIJOS PASIRODYMAS

 

 

Mes matome, kad šėtonas yra dabartinis valdovas ir pasaulio dievas. Kaip žmonių klaidintojas, šėtonas giliai įgramzdino ankstyvosios žmonijos istorijos religijas į savo klampų liūną. Jis suklaidino žmones klastingumu ir Dievo mokymo iškraipymu.

 

Ar apaštalai susidūrė su Kristaus mokymo iškraipymu?

 

“Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją” (laiškas galatams 1:6-7).

“Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų  klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. (Petro antras laiškas 2:1-2).

 

 

  Kaip Paulius atsiliepė apie tuos, kurie klaidingai mokė?

 

 

“Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums skelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!” (Laiškas galatams 1:8-9).

 

Paulius smerkė tuos, kurie skelbė ne tokią evangeliją, kokios jis mokė, kitokią nei skelbė Jėzus Kristus ir jo apaštalai. Nors Paulius nepateikė klaidinamo mokslo detalių, iš laiško mes  akivaizdžiai matome, kaip vystėsi melo pripildytas pasaulis, kuriame buvo iškreipta Kristaus žinia.

 

 

       Kas yra klaidingo mokymo iniciatorius?

 

 

“Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui. Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausia tatai pakenčiate” (Antras laiškas  korintiečiams 11:3-4).

“Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys kristaus apaštalais. Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai” (Antras laiškas  korintiečiams 11:13-15).

 

Paulius prašė Efezo bažnyčios vyresniųjų susitikti su juo (Apaštalų darbai 20:17) trumpai prieš jo areštą Jeruzalėje dėl Evangelijos skelbimo. Jis įspėjo vyresniuosius: Augant “Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju. Žinau, kad man pasitraukus, pas jus įsibraus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius” ( 28-30eilutės). Augant neteisingų mokytojų skaičiui, Pauliaus ir kitų apaštalų mokyme pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į tuos žmones, kurie skleidė nebiblines tiesas. Paulius rašė: “Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei pasipiktinimus, prieštaraudamimokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastas širdis” (Laiškas romiečiams 16:17-18).