6 pamoka

 

 

 

KAS YRA DIEVO KARALYSTĖS EVANGELIJA?

  

 

 

“Kai bažnyčios pastatas buvo beveik užbaigtas, … Kristaus doktrina žemėje buvo … atmesta kaip absurdiška eretikų ir fanatikų išmonė” (Edward Gibbon, “Romėnų Imperijos žlugimas ir suirimas”, sutrumpintas variantas, 1967, 234 p.).

Kur kažkada imperiją valdė galingi imperatoriai, dabar antikinės Romos griuvėsiai tyliai guli savo žlugimo vietoje. Pagonių šventyklos Jupiteriui ir Venerai jau tik praeities reliktas. Įdėmiai apžiūrėdami griuvėsius, lankytojai stebisi buvusia jos prabanga ir puikumu.

Nuo daugelio miestą supančių bažnyčių krinta ilgi šešėliai. Tai imperijos bažnyčios triumfo simbolis, bažnyčios, kuri viešai persekiojo krikščionis ir stengėsi juos sunaikinti iš pagrindų.

Visų svarbiausia šių religinių struktūrų idėja, ar šiandieną žemėje organizuojama Dievo karalystės veikla? Pažvelkime, ką apie Dievo karalystę rašo mums Biblija.

Ar krikščionybė, kaip pranašauja Biblijos pranašai, atneša pasauliui ir jo gyventojams taiką? Ar Dievo karalystė yra toji vieta, kur organizuojama vieninga bažnyčia, ar šimtai mažesnių skirtingų konfesijų?

Ar tikėjimas Dievo karalyste glūdi Dievo dvasioje?

Pasaulietinės religijos Kristaus mokymą suteatralino.

Kaip žmonės pasielgė, kai Jėzus Kristus kalbėjo apie Dievo karalystę?

Ar jis rėmėsi savo sukurtos bažnyčios mokiniais?

Ar Jėzus kalbėjo apie bažnyčių skirtingumus?

Visi šie klausimai nepaprastai svarbūs. Daugelis interpretatorių aiškiai iškraipo Jėzaus kalbą, cituodami rašto vietas, kai Jėzus savo mokytinius moko apie Dievo karalystės atėjimą. Tačiau tikrieji krikščionys šimtmečiais aiškina, jog Jėzus ateina ne kaip paprastas pasiuntinys, o pilnutinai atbaigti žemėje, kas buvo išpranašauta. Jei jūs suprantate Jėzaus Kristaus atneštą žinią “kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo evangeliją” (Evangelija pagal Morkų 1:14), jums reikia Biblijoje į šiuos klausimus atrasti atsakymus.

           

KUR PRASIDEDA ISTORIJA

 

Kaip Biblija aprašo Dievo karalystę? Ir kada Dievas atskleidė savo karalystę žmonėms?

Dauguma Dievo karalystės evangeliją susieja su Kristaus ir jo apaštalų pranašavimais.

Paprastai Jėzaus gyvenimo ir mokymo knygomis laikomos keturios naujojo testamento evangelijos.

Tačiau kai kurie teigia, jog Dievo tarnus evangelijos atskleidė dar prieš Jėzaus gimimą. Įdomu, kad šios keturios evangelijos iki antrojo amžiaus vidurio šiuo terminu nebuvo vadinamos.

Angliškas žodis gospel  kildinamas iš senosios Anglijos “good spell” paraidinio išsireiškimo, kas reiškia gerą pasakojimą arba geras žinias. Biblijoje graikiškas žodis evangelion, verčiamas “gospel”, nurodo į karaliaus įvertinimą, kiek tasai pranešimas jam palankus ir kiek tai yra reikšmingas įvykis. Evangelija – tai Dievo plano ir tikslo paskelbimas visai žmonijai. Tai jo gerosios naujienos mums. Jėzus Kristus atėjo į žemę pranešti mums apie nuostabų Dievo planą ir tikslą. Tikrasis planas yra Dievo karalystė.

Dievas visada atskleidžia savo tikslą žmonijai. Jau pradžioje jis aiškina, kodėl mes gimėme ir koks mūsų gyvenimo tikslas. Visą svarbiausią  paaiškinimą randame evangelijos pradžioje.

Apaštalas Paulius informuoja mus, jog evangelija skelbiama buvo daugelį šimtų metų prieš Jėzaus gimimą “ir Raštas numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: “Tavyje bus palaimintos visos tautos” (Laiškas Galatams 3:8).

Pastebėtina, jog evangelija kalba apie Dievo palaiminimą visoms tautoms. Ji pasakoja apie gerų laikų atėjimą. Todėl ji teisėtai vadinama “amžinoji evangelija” (Apreiškimas Jonui14:6). Tai Dievo planas – palaiminimas visos žmonijos.

Šiame plane Jėzus Kristus yra centrinė figūra. Tačiau evangelija apie Kristaus asmenybę informuoja neapibrėžtai. Kaip atskleidžia Šventas Raštas, visa tai apima Dievo tikslą. Geroji naujiena kalba apie Mesiją – Jėzų iš Nazareto, kuris šį planą įvykdys pačiu nuostabiausiu, neįsivaizduojamu būdu.

Ištirkim ir suraskime šių gerųjų naujienų, atskleistų Šventame Rašte, santykių su Dievu giją.

 

Kada Dievas pirmą kartą išreiškė žmonijos sukūrimo tikslą?

 

“ir Dievas tarė: “Pasidarykime žmogų mūsų pavyzdžiu, kuris būtų panašus į mus ir kuris valdytų žuvis jūroje, paukščius po dangumi, galvijus ir visą žemę ir visa tai, kas po ja šliaužioja” (Pradžios knyga 1:26).

 

Šia eilute pradedamas Gerosios naujienos pranešimas. Dievas praneša savo ketinimą sukurti žmogų pagal savo atvaizdą ir leidžia jam valdyti visą jo kūriniją. Žmonių gyvenimui ypatingai svarbus Dievo tikslas – sukurti žmogų pagal savo įvaizdį. Biblijos studijų kurso trečioje pamokoje atskleidžiama daugiau detalių, kaip ir kodėl Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą.

Pirmąjai žmonių šeimai Dievas suteikė gyvenimo būdą, simbolizuojantį gyvybės medį, kad pasigėrėtinas gyvenimas apimtų visą žmoniją, asmeniškai bendraujant su Kūrėju.

 

Kokį dvasinį komponentą svarbu pasiekti santykiuose su Dievu?

 

“juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prieDievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina” (Hebrajams 11:6).

 

Dievas davė palaiminimus ir atlygino tiems, kurie jam noriai tarnauja savo darbais ir pasitikėjimu (Laiškas efeziečiams 2:8). Dievui negali patikti nė vienas, kuris atmetė tikėjimą.

Jis laukė pasitikėjimo iš Adomo ir Ievos, tikėjimu mokė juos paklusti Kūrėjo žodžiams.visais atžvilgiais Biblija mus nukreipia į paklusnumą su pasitikėjimu. Apgailėtina, kad Adomas ir Ieva nepakankamai įvertino visų svarbiausią dalyką – pasitikėjimą DIEVU ir sekimą jo nurodymais.

 

PASIRINKIMAS: KOKĮ PASIRINKTI GYVENIMO KELIĄ?

 

Vienintelė sėkmė – pasirinkti pasitikėjimą Dievu. Dievo nurodytas gyvenimo būdas nebuvo mūsų tėvams vienintelis pasirinkimas. Šėtonas Ievai pateikė tokią alternatyvą, kad jo pasiūlytas gyvenimo būdas jai pasirodytų geresnis. Jis įtikino, jog Dievas nuo jos slepia svarbią informaciją, kad dievas klaidina ją (Pradžios 3:1-6). Tada Ieva įkalbėjo Adomą prisijungti prie jos ir drauge sukilti prieš Dievo įsakymą nevalgyti vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio (Pradžios knyga 2:15-17).

Kito “valdovo” išdavoje (Evangelija pagal Joną 12:31), to, kuris poveikį padarė “visoms pasaulio karalystėms” (Evangelija pagal Matą 4:7-9), turėjo galimybę susipažinti su įvairiais gyvenimo būdais. Šis valdovas vadinamas: “taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai” (Apreiškimas Jonui 12:9). Per tą laikotarpį jis daugybei religijų paskelbė klaidingą mokymą, klastingą, ir daugelis bažnyčių persimetė prie “kitokios evangelijos” (Laiškas galatams 1:6-8) – prieštaraujančios Dievo planui ir tikslo mums.

Privalome gerai suprasti, jog šėtono pagrindinis tikslas pristatyti mums Dievui prieštaringą žmonių gyvenimo būdą. Kad mūsų natūralus mąstymo būdas atrodytų teisingas, šėtonas dangstosi maloniai skambančia kalba (Antras laiškas korintiečiams 11:13-15). Taip nukreipdamas žmonių dvasią nuo Dievo, jis apkvailino daugybę žemės gyventojų (Pirmas laiškas korintiečiams 2:14). Šitaip elgdamasis, šėtonas tampa ne tik valdovas, bet ir šio amžiaus “dievas” (Antras laiškas korintiečiams 4:4). Paulius jį apibūdina:  “Kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose” (Laiškas efeziečiams 2:2).

 

Kokius pranašingus žodžius Dievas ištarė “žalčiui”?

 

“ir tarė Viešpats Dievas žalčiui: “kadangi tu tai padarei, todėl tu esi prakeiktas iš visų galvijų ir žemės gyvulių. Tu slinksi pilvu ir ėsi žemės, kol tik gyvas būsi. Aš padarysiu neapykantą tarp tavęs ir moteriškės, tarp tavo prieauglio ir tarp jos prieauglio, kuris sutraiškys tavo galvą ir tu jam į kulnus įgelsi” (Pradžios 3:14-15).

 

Ankstyvojoje žmonijos istorijoje Dievas pažadėjo žmonėms viltį. Jis pažadėjo, kad numatyta sėkla (Mesijas) žmoniją atskirs nuo šėtono valdžios. Kaip pamatysime, per pranašą Dievas atskleidžia  planą  mirtingiesiems nurodydamas savo dvasinį įvaizdį: jo sukurta karalystė vietoje šėtono apgavysčių išaugins gyvybės medžio vaisius.

Pranašų pažadėta sėkla per visą Bibliją startuoja nenutrūkstama gija. Tai tikras pažadas Dievo Gelbėtojo, Karaliaus, kuris valdys tiesoje ir atneš į žemę taiką bei visos žmonijos išgelbėjimą.

 

Kiek laiko Dievas planavo savo karalystę?

 

“ir tars Karalius stovintiems dešinėje: `ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!” (Evangelija pagal Matą 25:34).

 

Savo karalystę Dievas suplanavo prieš sukuriant žmones. Jam niekas negali sutrukdyti įgyvendinti savo tikslą. Kodė jis sukūrė mus ir kaip įkurs savo karalystę Dievas aiškina Biblijos puslapiuose.

 

REIKALINGAS ATPIRKĖJAS

 

Kokios Adomo ir Ievos nuodėmės pasekmės?

 

“ir išvaręs Adomą, jis pastatė kerubus Ėdeno sodo rytų pusėje su nuogais liepsnijančiais kardais, kad saugotų kelią, vedantį prie gyvasties medžio” (Pradžios knyga 3:24).

 

Dievas nubaudė Adomą ir Ievą, išvarydamas jų palikuonis iš Ėdeno sodo, bet atsitiko dar ir tai, kas buvo kur kas lengviau pasiekiama. Adomui ir Ievai Dievas neleido priartėti prie lengvai pasiekiamo gyvybės medžio ir užtvėrė atskleidimą, kad žadėtasis atpirkėjas, Mesijas pasirodys ir juos atpirks (Petro pirmas laiškas 1:18-21) ir visam laikui sutaikins juos su Dievu (Antras laiškas korintiečiams 5:18-21).

Ignoruodami Dievo nurodytą gyvybės kelią, jie pasirinko šėtono nurodytą žmonijos žlugdymo taką. Jie pasirinko šėtono klastą. “kai kam patinka jo kelias, bet galų gale jis nuveda į mirtį”; “tavo širdis teneužsigeidžia jos dėl gražumo ir nesileisk sugaunamas jos mirkčiojimais” (Patarlių knyga 14:12; 6:25). Taip vadinamas nuodėmės kelias, kuris nuveda į vargą, prievartavimą ir mirtį (Laiškas romiečiams 3:15-16; 6:23).

 

Kas atsitiko Adomo ir Ievos palikuonių gyvenime?

 

“Tuomet prisipildė žemė vis labiau nelabumais ir buvoDdievo akyse perdėm pagedusi. Tai pažvelgė Dievas į žemę, ir štai, ji buvo pagedusi, nes visi žemės žmonės buvo pasileidę ir vaikščiojo piktais keliais” (Pradžios knyga 6:11-12).

 

Vystantis žmonių civilizacijai, nepaisant Dievo, pasirinkto gyvenimo būdo pasekmės greitai tapo akivaizdžios. Pirmiausia Kainas nužudė savo brolį Abelį (Pradžios knyga 4:8). Paplito skausmas ir vargai.

Nojaus laikais pasaulis tapo taip sugadintas, jog Viešpats…”gailėjosi, žmones sutvėręs žemėje ir todėl rūpinosi savo širdyje” (Pradžios knyga 6:6). Išskyrus Nojų ir jo artimųjų šeimą, visi žmonės prarado gyvybes per didįjį tvaną, kaip rašo (Pradžios knyga 7:23).

 

Lyginant su pirmaisiais nurodymais Adomui, kokį poveikį Dievo žodžiai padarė po Nojaus tvano?

 

“kas lieja žmogaus kraują, to kraujas bus liejamas žmonių. NesDdievas sukūtė žmogų savo pavyzdžiu. Veiskitės ir dauginkitės gyvuodami žemėje, kad jūsų daug joje būtų!” (Pradžios knyga 9:6-7).

 

Nojaus įvykiais primenama, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo įvaizdį ir nurodomas raktas į teisingus santykius su Juo. Dievas trokšta, kad žmonių elgesys atspindėtų Jo charakterį ir Jo gyvenimo būdą. Štai toks yra vienintelis civilizacijos kelias taikos išsaugojime ir gamybos vystyme bei vienintelis būdas pašalinti blogį - tvano priežastį.

Pradžios knygos 11 skyrius aprašo nojaus palikuonių gyvenimą po tvano, atskleidus Dievo vadovaujamą poziciją. Toji vieta pavadinta Babeliu arba Babilonu. Žmonės statė Babelio bokštą, simbolizuojantį savo sprendimų atnaujinimą, kuriant civilizaciją be Dievo nurodymų.

Babilono pavadinimas (hebraiškai babel) tapo bibliniu epitetu Šėtono karalystėje. Galiausiai Biblijoje atrandame, jog mūsų amžiaus Šėtono karalystės pabaigos simbolis nukreipiamas į Babiloną, Babelės kritimą (Apreiškimas Jonui 14:8).

 

 

DIEVAS PRADEDA ŽMONIŲ PASIRINKIMĄ

 

Matydamas pirmykštės civilizacijos Babelės bokštą, Dievas pasišaukė žmogų vardu Abramas. Jis pakeitė Abramo vardą į Abraomą, kas reiškia “tėvą daugelio tautų” (Pradžios knyga 17:15). Naujasis Abraomo vardas suteikia mums didžiulę reikšmę.

 

Kodėl Dievas pasikvietė Abraomą?

 

“Ir Viešpats kalbėjo Abraomui: `išsikelk iš savo tėviškės ir nuo savo giminių ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią aš tau parodysiu! Ir aš padarysiu iš tavęs didelę minią žmonių, tave laimindamas ir tavo vardą labai iškeldamas ir tu būsi palaima sau ir kitiems. Aš laiminsiu tave laiminančius ir prakeiksiu tave prakeikiančiusir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės” (Pradžios knyga 12:1-3).

 

Dievas pradėjo procesą, kad atneštų palaiminimus kiekvienam žemės gyventojui. Per Abraomą ir jo palikuonis Dievas gali pradėti Izraelio tautos laikiną karalystę.

 

Ar Dievo asmeniniai santykiai su Abraomu pateisino tokius santykius, kokių troško su pirmaisiais žmonėmis Adomu ir Ieva?

 

“Kai Abraomas buvo 99 metų amžiaus, pasirodė jam Viešpats ir tarė: `aš esu visagalis Viešpats, vaikščiok mano keliais ir lik tobulas mano akivaizdoje” (Pradžios knyga 17:1).

 

Per savo gyvenimo naujoje žemėje patyrimą Abraomas mokėsi pagrindinio dalyko – pasitikėjimo Dievu, kad turėtų tikėjimą jo pažadams ir vykdytų jo priesakus. Rezultate “Abraomas yra visų tikinčiųjų tėvas” (Laiškas romiečiams 4:11).

 

Kur karaliai ir karalystė siejama su Abraomo vardu?

 

“Aš padarysiu tave labai vaisingą, kad tautos iš tavęs išaugs ir karaliai kils iš tavęs” (Pradžios knyga 17:6).

 

Per šio žmogaus palikuonis Dievas pažadėjo iškelti didelę tautą. Vėliau pranašai parodė Dievo amžinąją dvasinę karalystę. Jo genialiame plane žmonijai Abraomas suvaidina nepaprastai svarbų vaidmenį.

Dievas pažadėjo Abraomą padaryti Dievo karalystės įkūrimo pamatu. Abraomas ir pranašai taip pat yra evangelijos pagrindiniai asmenys. Paulius mums sako, jog pati Bažnyčia yra… “pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų” (Laiškas efeziečiams 2:20).

Pilnai suvokti evangelijos svarbos negalime, nepalyginę Dievo apreiškimo Abraomui su Jėzaus Kristaus apreiškimu savo mokiniams pasekėjams.

Tai buvo apaštalų pirmieji žingsniai, skelbiant pasauliui gerąją naujieną. Pamatysime, kaip žmonės atėjo į iškraipytą Dievo karalystės principo supratimą.

 

 

IZRAELIS:

LAIKINOJI DIEVO KARALYSTĖ

 

Po karaliaus Dovydo valdymo Izraelio gentys, Abraomo palikuonys, Jokūbo anūkas tapo pripažinta karalyste. Anot Dovydo, Jėzaus Kristaus protėvio, svarstant amžinąjį žmonių gyvenimo tikslą, mes esame - šlovei dangaus. “kai pažiūriu į dangus, tavo pirštų darbą, į tavo sutvertus mėnulį ir žvaigždes” (Psalmynas 8:4) - amžinas žmonijos klausimas. Mes klausiame: “Ar tai yra visas gyvenimas?”

Savo ketinimą įsikišti į žmonių dramatinius reikalus Ddievas apreiškė per Dovydą. “Karacho sūnų giesmė apie jaunystę choro vedėjui. Dievas yra mūsų stiprybė, juo pasitikime, nes didelėje nelaimėje yra užtikrinta jo pagalba. Todėl nebijome, nors ir pasaulis sunyktų ir kalnai į jūrų vandenį nugarmėtų. Nors jūros sukiltų putodamos ir kalnai drebėtų jose nuo jų siautėjimo, - muzikinis paįvairinimas, tačiau išsilaikys Dievo miestas puikiausiai su visomis savo versmelėmis, kur aukščiausiojo šventieji namai pastatyti. Dievas yra pačiame mieste, todėl jis išsilaikys, nes dievas padės anksti, rytui beauštant. Tautos pakrinka, karalystės sugriūva, Dievui prabylant, pradeda žemė drebėti. Visagalis Viešpats yra su mumis, Jokūbo Dievas yra mūsų apgintoju. Ateikite pasižiūrėti Viešpaties darbų, kiek jo išgriauta šioje žemėje, kuris sustabdo karus ligi pasaulio pakraščių, sulaužo kilpinius, sudaužo ietis ir ugnimi sudegina vežimus. Stabtelėję, pripažinkite mane esantį Dievą, būsiantį išaukštintą tautose, būsiantį išaukštintą žemėje” (Psalmynas 46:1-11).

Per Dovydą Dievas sukūrė Izraelio karalių dinastiją. Pats Kristus (Evangelija pagal Matą 1:1) gimė paveldėti Dovydo sostą. “Jisai bus didis ir vadinsis aukščiausiojo sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą” (Evangelija pagal Luką 1:32). Mes mokomės teisingų santykių tarp Jėzaus Kristaus išpranašautos Dievo karalystės ir Dievo pažadėtos karalių dinastijos, atskleistos Abraomui bei Dovydui.

 

Kiek dar Dovydo dinastija valdys Izraelį?

 

“Ar nežinote, kad viešpats,IzraelioDdievas yra atidavęsIizraelio karalystę Dovydui amžiams, jam ir jo sūnums pastovia sutartimi?” (Metraščių antra knyga 13:5).

 

Dovydo valdymas tęsis amžinai. Dovydas yra karalius, kuris po Mmesijo sugrįžimo į žemę valdys atsinaujinusį Izraelį. (Ezechielio knyga 37: 21-24). Savaime suprantama, Dovydas valdys tik tada, kai Dievas jį prikels drauge su kitais šventaisiais Kristaus sugrįžimo metu.

Per Dovydą Dievas įkūrė karalystę. Jis buvo visų svarbiausias ateisiančios Dievo karalystės pranašas. Pastebėtinas Dievo požiūris į reikšmingą Dovydo dinastiją: “Tas pastatys man namus, ir aš patvirtinsiu jo karalystę amžiams, aš būsiu jo tėvu, ir jis bus mano sūnumi. Ir aš neatitrauksiu savo meilės nuo tavęs, kaip aš ją atsiėmiau nuo tavo pirmtakūno.bet aš įstatysiu jį į savo namus ir į savo karalystę amžiams, kad jo sostas amžiams patvirtintas būtų” (Metraščių pirma knyga 17:12-14).

Karalių Dovydą Dievas vadino “mano karalius” – jis pavyzdys ir ateinančios Dievo karalystės pranešejas. Įsisąmoninant santykį tarp laikinos Dovydo karalystės ir amžinos Dievo karalystės, atsiranda kritiški teigimai ir supratimas apie Kristaus Evangeliją bei apaštalų skelbimą.

 

Ar Paulius įžvelgė santykį tarp Evangelijos ir Dievo pažado Dovydui? 

 

“Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas skelbti Dievo evangeliją, kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus Šventuosiuose raštuose. O ji kalba apie sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo sūnumi, - Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį” (Laiškas romožiečiams 1:1-4).

 

Šią koncepciją Paulius aiškino Antiochijoj, mokydamas Sabatos dieną: “Tuo metu jie ėmė reikalauti karaliaus, ir Dievas jiems davė Saulių, Kišo sūnų, Benjemino giminės vyrą, keturiasdešimčiai metų. Pašalinės Saulių, jis pakėlė jiems karalių Dovydą, apie kurį pasakė: radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų” (Apaštalų darbai 13:21-23; palyginti: Antras laiškas Timotiejui 2:8; Apreiškimas Jonui 22:16).

 

Kada Saliamonas, Dovydo sūnus, tapo karaliumi ir sėdėjo savo tėvo soste?

 

            “Taip sėdėjo Viešpaties soste Saliamonas, būdamas karaliumi savo tėvo Dovydo vietoje ir jam viskas gerai sekėsi ir visas Izraelis pakluso jam” (Pirma Metraščių knyga 29:23).

           

Dievas rūpinosi Izraeliu ne vien kaip laikina karalyste. Jis rūpinosi Izraelio sostu būsimam savo įpėdiniui Jėzui Kristui: “Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą” (Evangelija pagal Luką 1:32).

Manoma, kad Dovydo dinastijos karaliai turėjo tiesiai atsiskaityti Dievui. Tačiau Izraelio karaliai ištikimai nesilaikė sutarties su Dievu, todėl Izraelis neišsilaikė. Tokia tai buvo kontaktų su Dievu baigtis.

Po Saliamono valdymo Izraelio tauta susiskaldė du kartus. Buvo pratęsta dešimt  šiaurės genčių ir jos pavadintos Izraeliu. Pietų karalystė, Judėjų, liko ištikima Dovydo dinastijos karaliams. Nė viena tauta nebesekė Abraomo ir Dovydo pavyzdžiu.

Galiausiai Izraelis ir Judėja puolė ant kelių prieš savo galingus kaimynus. Po keleto įsiveržimų Izraelis suiro ir tapo asiriečių belaisviais. Judėjų karalystė pasidavė babiloniečių karaliaus Nebukadenazaro valdžion. Sužlugusi Izraelio karalystė nustojo gyvavusi. Pasiliko belaisviai ir vergai – likutis žmonių.

Tarp belaisvių judėjų , kurie persikėlė į Babiloną, buvo kilniadvasis jaunuolis vardu Danielius. Dievas davė jam galimybę išaiškinti kai kuriuos regėjimus ir sapnus. Per Danieliaus aiškinimus Dievas atskleidė nuostabią Izraelio ateities viltį.

 

DANIELIO PRANEŠIMAS APIE DIEVO KARALYSTĘ

 

Pranašiška Danielio veikla prasidėjo nuo tada, kai Nebuchadenazaras susapnavo baisų sapną. Babilono karalius kreipėsi į savo magijos burtininkus išaiškinti, ką šie sapnai reiškia. Šį žmonėms neįmanomą reikalavimą Nebuchadenazarui įkvėpė Dievas. Vienintelis Danielius galėjo išaiškinti sapną ir išaiškino pranašinga prasme.

 

 Ką Nebuchadenazaras matė savo sapne?

 

“Tu, karaliau, regėjai ties savimi labai aukštą šviečiančią būtybę, stovinčią, į kurią išsigandęs žiūrėjai. Šitos būtybės galva buvo iš skaisčiausio aukso, jos krūtinė ir rankos buvo sidabro, jos pilvas ir strėnos iš skaistvario, jos blauzdos buvo geležinės ir kojų dalis buvo geležies, dalis molio” (Danielio knyga 2:31-33).

 

 

Ką simbolizavo įvairios žmonių sukurtos statulos?

 

“Toks buvo sapnas ir dabar, karaliau, mes išaiškinsime jo reikšmę. Tu, karaliau, esi karalius visų karalių. Dievas, kuris, kuris yra danguje, davė tau karalystę, galybę, stiprybę ir garbę ir visa , kur tik žmonių gyvena, dargi galvijus laukuose bei padangių paukščius jis padavę tavo žinion. Tu esi ta auksinė galva. Po tavęs iškils kita karalystė, ne taip galinga, ir vėliau trečioji, skaistvarinė, kuri užvaldys visą žemę. Ketvirtoji bus kieta kaip geležis. Nes, kaip geležis viską sudaužo ir sumuša, taip ir šitoji viską sutrupins ir sutriuškins” (Danieliaus 2:36-40).

 

Paprastai, studijuojantys istoriją ir pranašystes, sutinka, kad dalis statulų vaizduoja keturias imperijas: Babilono, Persijos, Graikijos ir Romos (Danieliaus knyga 8:20-21). Kitame regėjime (7skyriuje) Danielius šias karalystes matė kaip laukinius žvėris, prarysiančius kitas tautas.

Keturių karalysčių valdymo artimuosiuose rytuose laikotarpiu Rromos Imperija  sąlyginai išaugo į didžiausią imperiją, prasidedančią nuo artimųjų rytų ir per visą europos vakarinę dalį. Roma išaugino aršius ir gėdingus žydų ir krikščionių persekiotojus.

Nors nė viena iš keturių karalysčių nekontroliavo viena kitos, nuo to laiko jų skelbtos idėjos tebeturi didžiulę įtaką visai civilizacijai.

Tai savotiška Romos ir Graikijos ištikimybė, kurių valstybes siejo kultūros ir bendri planai religiniuose dalykuose bei vakarų pasalio patyrime.

 

Kas atsitiks karalystėms, kurias Nebuchadenazaro sapne simbolizuoja statulos?

 

“Tau bežiūrint į tą pavidalą, akmuo buvo atplėštas nematomų rankų nuo uolos ir trenkė į geležies ir molio kojas ir sutriuškino jas. Ir iš karto tada sutrupėjo visas molis, geležis, varis, sidabras, auksas ir pavirto lyg pelais vasaros metu klojime, kuriuos vėjas pagavo ir išnešiojo, kad jų nė dulkės nebeliko. Bet iš akmens pasidarė didelis kalnas, kuris pripildė visą žemę” (Danielio knyga 2:34-35).

 

Nebuchadenazaro sapne visos statulos subirėjo, kai “akmuo buvo atplėštas nematomų rankų nuo uolos”… “trenkė ir sutriuškino jo kojas.” Tai tik mažytis fragmentėlis, panašus į dulkes: “ ir pavirto lyg pelais.” Žmonių karalystės buvo veikiamos šėtono įtakos, kurio vadovavimui ateis galas. Joms buvo nulemta besąlygiškai sugriūti ir likti pamirštomis.

       

 

Kas atsitiks po šėtoniškos civilizacijos žlugimo?

 

“O šių karalysčiu metu įsteigs dangaus Dievas karalystę, kuri niekuomet nebus sunaikinta. Ji nebus niekuomet nugalėta ir sutrupins ir sutriuškins visas šias karalystes, o ji išliks amžinai” (Danieliaus knyga 2:44).

 

 

Dievas įkurs karalystę, perviršydamas visas žmogiškas jėgas. Ant žemės jis sukurs nuo pat pradžių žmonių atmestą, nepripažintą savo civilizaciją. Kalbėdami apie šią karalystę, Biblijos tyrinėtojai sako: “tai stovės visada – “per amžius”. “tas davė jam galią, garbę ir karalystę, kad visomis kalbomis kalbantieji žmonės žemėje jam tarnautų. Jis yra amžinai galingas ir nepriekaištingas ir jo karalystės niekas nesugriaus” (Danieliaus knyga 7:14). Kaip kad kalnas jaučia žemę, taip ji jautėsi toje erdvėje galinga ir apsupta garbės. Terminas amžinai karalystę iškelia į amžinybę. Visos pasaulio epochos turi pabaigą. Vienintelė amžina, nesibaigianti - Dievo karalystė. Pasaulinės epochos viena už kitą buvo sėkmingesnės, bet Dievo karalystė bus nepralenkiama.

Jėzus Kristus šio pasaulio karalystes pakeis į savojo Tėvo karalystę, kurią jam duos per sugrįžimą į žemę. Tokią gerą naujieną išpranašavo Danielius ir tokią gerąją naujieną skelbė Jėzus Kristus. Štai tokia yra jo Evangelija. Tokia yra žinia, kurią jis savo mokytiniams įsakė skelbti visam pasauliui.

 

Kokia tikroji pranašystė?

 

“kaip tu regėjai akmenį be rankų nuo kalno atplėštą, kuris geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą sutrupino, šitaip parodė didysis Dievas karaliui, kas būsią ateityje, kad tas sapnas pavirs tikrove ir jo aiškinimas įsigyvendins” (Danieliaus knyga 2:45).

 

Apie ateinančią karalystę Dievas pranašavo kritiniu senovės Izraelio laikotarpiu.nelaisvėje izraelitai buvo praradę savo teises. Šio baisaus žlugimo laikotarpiu dievas per savo pranašus parodė jiems, kad, valdant Mesijui, žmonių tautos bus perkeltos į naująjį Izraelį (Jeremijo 23:5-8).

 

ATEINANČIOS KARALYSTĖS KARALIUS

 

“Nes užgimė mums Kūdikis, Sūnus mums yra duotas, ant kurio pečių bus valdžia ir jo vardas nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis, kad jo viešpatavimas įsigalės ir taika nesibaigtų ir sėdėtų Dovydo soste savo karalystėje, ją sustiprindamas teisėtai ir teisingai, dabar ir per amžius. Ir taip bus Viešpaties valia įgyvendinta” (Izaijo knyga 9:6-7).

 

Hebrajų pranašystėse dieviškas pateptasis Karalius minimas daugelį kartų. Ypač, kaip Mesijas, jis pripažintas Danielio pranašystėse (Danieliaus knyga 9:25-26). Hebraiškas žodis Mesijas reiškia “Pateptasis”. Senovės Izraelio išrinktieji karaliai ir vyresnieji kunigai buvo pateptieji aliejumi. Mesijas, karalių Karalius,  Dievo Pateptasis. (Apreiškimo Jonui 17:14).

 

 Ar tikrai Mesijas, Jėzus, valdys visoje karalystėje?

 

“Nakties regėjime, štai aš pamačiau ateinantį debesyse iš dangaus lyg Žmogaus Sūnų prie amžinojo. Ir jis buvo nuvestas Jo akivaizdon. Tas davė jam galią, garbę ir karalystę, kad visomis kalbomis kalbantieji žmonės žemėje jam tarnautų. Jis yra amžinai galingas ir jo karalystės niekas nesugriaus” (Danieliaus knyga 7:13-14).

 

Pasak šios pranašystės, Dievas Jėzui Kristui duos  amžinąją karalystę žemėje, kurioje Jis valdys visomis kalbomis kalbančius  žmones.

 

Ar Jėzus žinojo, kad gimė būti karaliumimi?

 

“Tuomet pilotas jį paklausė: “vadinasi, tu esi karalius?” Jėzus atsakė: “Tu pasakei, kad aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso” (Evangelija pagal Joną 18:37).

 

JĖZAUS EVANGELIJA MOKO

 

Kokia pagrindinė buvo Kristaus žinia?

 

“Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo evangeliją” (Evangelija pagal Morkų 1:14).

“Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo dvylika apaštalų” (Evangelija pagal Luką 8:1).

 

Kristaus žemiškoji misija nuo pat pradžių buvo Dievo karalystės įsteigimas. Jis buvo tasai, kurį išpranašavo Danielius ir kiti pranašai. Per savo misiją Jis nuolat kartojo Karaliaus ir Karalystės žodžius, aiškindamas savo skelbiamas gerąsias naujienas (žr. “Karalystė evangelijose”, 8 psl).

 

 Ką dar išpranašavo Kristus?          

 

“Kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: “Atsiverskite ir tikėkite evangelija” (Evangelija pagal Morkų 1:15; palyg. Evangelija pagal Matą 9:13).

 

Jėzus mokė, kad nė vienas negalės įeiti į Dievo karalystė, kuris neatgailaus. “Ne kiekvienas, kuris man šaukia: “Viešpatie, Viešpatie!” – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, tai dienai atėjus: “Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu!?” Tuomet jiems pareikšiu: “Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!” (Evangelija pagal Matą 7:21-23; palyg Evangelija pagal Matą 19:16-17; Pirmas laiškas Jonui 2:4).

Paklusti Jėzui Kristui ir tikėti į jį – skirtingi dalykai. Dievas reikalauja nuolankumo, pakeičiant širdį. Tai reiškia, kad mes ateiname pasitikėdami Dievu ir noriai atgailaujame už nuodėmę, kuri yra įstatymo laužymas (Pirmas laiškas Jonui 3:4) – laužymas Dievo Įstatymo. Nemaža žmonių klaidingai supranta ne tik evangeliją, bet ir tai, kad reikia įeiti į Dievo karalystę ir gauti amžinojo gyvenimo dovaną.

Mūsų tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas Po pažadu turi vesti į paklusnumą ir nuolankų gyvenimo būdą. Kitokio pobūdžio mūsų tikėjimas yra miręs ir nevaisingas (Jokūbo 2:26).

 

Pasak Jėzaus, ko reikia, kad įeitumėm į Dievo karalystę ir gautumėm amžiną gyvenimą?

 

“Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir klausė: “Mokytojau, ką gerą turiu daryti, kad įgyčiau amžiną gyvenimą?” Jis atsakė: “kam manęs klausi apie gerą? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų” (Evangelija pagal Matą 19:16-17).

 

Kokį visų svarbiausią įrodymą pateikė Jėzus Kristus po savo prisikėlimo?

 

 

“Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę” (Apaštalų darbai 1:3).

 

Paaiškinęs daugelį Dievo karalystės principų detalių, Jėzus Kristus savo apaštalus išsiuntė į pasaulį mokyti šių tiesų visas tautas (Apaštalų darbai 1:8; palyg. Evangeliją pagal Matą 28:19-20).

        

 

APAŠTALAI MOKO SUPRASTI EVANGELIJĄ

 

Ką Jėzus savo pasekėjams įsakė paskelbti?

 

“Sukvietęs dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti” (Evangelija pagal Luką 9:1-2).

“Ir bus paskelbta ši karalystės evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas” (Evangelija pagal Matą 24:14).

“Ir Jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai.” (Evangelija pagal Morkų 16:15).

 

Ar jie vykdė Jėzaus įsakymą?

           

 

“O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo” (Evangelija pagal Morkų 16:20).

“Bet patikėję Pilypu, skelbiančiu Dievo karalystės gerąją naujieną ir Jėzaus Kristaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys” (Apaštalų darbai 8:12).

 

Ar ankstyvojo amžiaus krikščionims buvo žinoma apie Dievo karalystę?

 

“Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su baime ir pagarba” (Hebrajų knyga 12:28).

 

Kokį argumentą panaudojo Petras, kviesdamas žmones į Bažnyčią?

 

“Todėl, broliai dar labiau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau jums atsivers vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę” (Antras laiškas Petrui 1:10-11).

 

Ar Jokūbas, pusiau Jėzaus brolis, taip pat mokė, kad Dievo karalystė yra krikščionių gyvenimo tikslas?

 

“Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimo ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems?” (Jokūbo laiškas 2:5).

 

 

Kokį tikslą krikščionims nurodė pats Jėzus?

 

“Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta” (Evangelija pagal Matą 6:33).

 

Įeiti ir turėti dalią Dievo karalystėje yra tikinčiųjų į Kristų nuoseklus ir ultimatus tikslo pasiekimas. Tai svarbiausias jų gyvenimo tikslas. Be to, keturios Evangelijos ir apaštalų raštai yra galutinė išvada.

 

Ar Dievo karalystė Pauliaus mokyme buvo pagrindinė tema?

 

“Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską” (Apaštalų darbai 19:8).

“Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės įstatymo ir pranašų” (Apaštalų darbai 28:23).

“Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų” (Apaštalų darbai 28:30-31).

 

Užakcentuodamas Dievo karalystės temą, Paulius tęsė Jėzaus Kristaus ir kitų apaštalų.mokymą.

 

 

Dėl kokių priežasčių buvo persekiojamas Paulius ir jo pasekėjai?

 

“Nieko neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: “Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai, ir Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus.” Tokiomis kalbomis žydai sukėlė ant kojų minią ir miesto vadovus”  (Apaštalų darbai 17:6-8).

 

Paulius galvojo, kad Jėzus turėtų sugrįžti kaip Karalius ir įkurti Dievo karalystę. Šis jo mokymas buvo neteisingai apkaltintas kurstymu sunaikinti Romos valstybę. Nors tai buvo netiesa, jie suėmė paulių ir jo bendrininkus tikriems baisumams. F.F. Bruce Apaštalų darbų komentare teigia: “Apaštalai skelbė Dievo karalystę visiškai nepanašią į jokią pasaulietinę imperiją ir , be abejonės, Jėzui jie davė graikišką pavadinimą king – karalius. Romos imperijoj šis žodis buvo rašomas kaip diskusijų objektas – graikų kalboje” (F.F. Bruce, Apaštalų darbai Naujojo testamento Naujas Tarptautinis Komentaras, 1984, 344-345p.p.).

Nuo to laiko kalbininkai priėmė sutikslinimą, susiedami karalystę su Kristumi, kaip su Karalium. Tuo ir buvo inspiruojamas Pauliaus apkaltinimas išdavyste. Gyventojai tikėjo Romos valdininkais ir girdėdami apie ateinančią Dievo karalystę, su suimtaisiais elgėsi labai šiurkščiai. Žinia apie ateinančią Dievo karalystę Romos Imperijai sudavė galingą smūgį.

Paulius troško, kad žmonės nusigrėžtų nuo netikrų dievų ir stabų ir tuoj pat paklustų Dievo nurodytam gyvenimo būdui. Jis ragino pagonis atsisakyti prietarų. Paulius skelbė, kad Dievas planuoja paskirti Jėzų Kristų  Dievo karalystės karaliumi. Už tai jį ir jo bendrininkus nuolat persekiojo (Apaštalų darbai 16:19-24; 19:25-29).

 

Kodėl teismas Paulių dažnai kaltino piktadarystėmis?

 

“Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų protėviams. Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama Dievui dieną ir naktį. Dėl šios vilties, karaliau, ir įskundė mane žydai. Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?” (Apaštalų darbai 26:6-8).

 

Pauliaus mokymai rėmėsi protėviams duotais pažadais. Jis skelbė, kad visi žmonės per Abraomo Sėklą bus amžiams palaiminti, kaip buvo pažadėta. Taip pat skelbė pažadą, kad ateis Valdovas iš Dovydo ir sėdės jo soste per amžius. Abu pažadai nurodo Kristaus vaidmenį Dievo plane. Net tą dieną, girdėdami pranašystę, žydai tikėjosi valdovo pasirodymo.

Paulius ragino priimti pažadą, jog žmonės bus sutaikinti su Dievu per nuodėmių atleidimą (Jeremijo knyga 31:34; Laiškas kolosiečiams 1:18-23). Tai patvirtino Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Jis mokė, kad Kristus pasiaukojo dėl nuodėmės, kaip pažadėta Šventame Rašte (Izaijo knyga 53:3-6; Laiškas romiečiams 3:23-25). Paulius tikėjo ir mokė, jog Dievas gali prikelti iš numirusių (Danielio knyga 12:2-3; Apaštalų darbai 23:6).

Pauliaus pranašavime sutalpinti visi šie pažadai, kaip Dievo nuostabus mokymas, kad krikščionys turės dalį jo karalystėje, kuri pakeis šio pasaulio nepaklusnias karalystes. Pauliaus žodžių susumavimas: “Kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę; jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą"”(Laiškas kolosiečiams 1:13-14).

 

 

KLASTINGOS EVANGELIJOS PASIRODYMAS

 

 

Mes matome, kad šėtonas yra dabartinis valdovas ir pasaulio dievas. Kaip žmonių klaidintojas, šėtonas giliai įgramzdino ankstyvosios žmonijos istorijos religijas į savo klampų liūną. Jis suklaidino žmones klastingumu ir Dievo mokymo iškraipymu.

 

Ar apaštalai susidūrė su Kristaus mokymo iškraipymu?

 

“Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją” (laiškas galatams 1:6-7).

“Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų  klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. (Petro antras laiškas 2:1-2).

 

 

  Kaip Paulius atsiliepė apie tuos, kurie klaidingai mokė?

 

 

“Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums skelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!” (Laiškas galatams 1:8-9).

 

Paulius smerkė tuos, kurie skelbė ne tokią evangeliją, kokios jis mokė, kitokią nei skelbė Jėzus Kristus ir jo apaštalai. Nors Paulius nepateikė klaidinamo mokslo detalių, iš laiško mes  akivaizdžiai matome, kaip vystėsi melo pripildytas pasaulis, kuriame buvo iškreipta Kristaus žinia.

 

 

       Kas yra klaidingo mokymo iniciatorius?

 

 

“Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui. Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausia tatai pakenčiate” (Antras laiškas  korintiečiams 11:3-4).

“Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys kristaus apaštalais. Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai” (Antras laiškas  korintiečiams 11:13-15).

 

Paulius prašė Efezo bažnyčios vyresniųjų susitikti su juo (Apaštalų darbai 20:17) trumpai prieš jo areštą Jeruzalėje dėl Evangelijos skelbimo. Jis įspėjo vyresniuosius: Augant “Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju. Žinau, kad man pasitraukus, pas jus įsibraus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius” ( 28-30eilutės). Augant neteisingų mokytojų skaičiui, Pauliaus ir kitų apaštalų mokyme pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į tuos žmones, kurie skleidė nebiblines tiesas. Paulius rašė: “Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei pasipiktinimus, prieštaraudamimokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastas širdis” (Laiškas romiečiams 16:17-18).

 

 

        Ar Jėzus Kristus šią problemą numatė?

 

“Įeikite per ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda. Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai” (Evangelija pagal Matą 7:13-15).

 

Jėzus iš anksto žinojo apie klaidinančių mokytojų augimą, kurie jo mokymą griaus net skelbdami jį. Tokie mokytojai nuolat pelnė daugelį pasekėjų. Jų atsirado daugiau, nei Jėzus apskaičiavo. Ištikimųjų, palyginti, buvo nedaug.

Neilgai trukus, suklaidinti krikščionys, mokomi iškraipytos evangelijos, radikaliai skirtingos nuo Kristaus ir jo apaštalų, išaugo į religinį judėjimą. Šiuolaikiniai istorikai pastebi ankstyvaisiais amžiais parašytų doktrinų pasikeitimus: “Gerai apmąsčius keturių šimtmečių bėgyje Kristaus Bažnyčios patirtus sunkumus, apaštalų laikų bendruomenė ir mes tiesiog negalime pripažinti absurdiško mokymo” (Charles Guignebert, the early history of christianity –Ankstyvosios krikščionybės istorija, 1927, 122psl).

Mažiau nei tris šimtmečius, kvietusi savo krikščionis bažnyčia, nebuvo pripažinta kaip Kristaus ir jo apaštalų bažnyčia. Tuo metu,  kas atsisakė priimti suklastotas doktrinas ir iškreiptą evangeliją, ilgiau negalėjo atvirai skleisti savas pripažintas idėjas, nerizikuodami būti persekiojamais ir mirtinai nukankintais. Tomis dienomis, kai taip aktyviai buvo klaidinamos tautos apie evangeliją ir  Kristaus doktrinas po krikščionybės vėliava, Paulius įspėdamas pareiškia: “Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi” (Laiškas kolosiečiams 2:8).

 

 

Kada bus sustabdyta šėtono apgavystė?

 

            “Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų” (Apreiškimas  Jonui 20:1-2).

 

            Tuojau po Kristaus sugrįžimo Dievas šėtoną suriš. Jis bus izoliuotas nuo įtakojimo žmonėms tūkstančiui metų. Tokiu būdu dabartinis “šio pasaulio dievas” užbaigs savo apgavystes ir painiavas (Antras laiškas korintiečiams 4:4). Sostas priklausys naujam žemės valdovui Jėzui Kristui.

 

 

NAUJOJO KARALIAUS VIEŠPATAVIMAS

 

Kas atsitiks po to, kai Dievas izoliuos dabartinį “pasaulio kunigaikštį”? (Evangelija pagal Joną 12:31).

 

          “Sutrimitavo septintasis angelas. Danguje pasigirdo galingi balsai, kurie skelbė: “pasaulio karalystė tapo mūsų viešpaties ir jo mesijo karalyste, ir jis karaliaus per amžius!” (Apreiškimas  Jonui 11:15)

 

Ar įvyks Kristaus sugrįžimą lydintis negirdėtai stebuklingas įvykis?

 

            “Ir tatai jums sakoma Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji Vviešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime suVviešpačiu” (Pirmas laiškas tesalonikiečiams 4:15-17).

 

 

Ar Biblija apie šį prisikėlimą suteikia mums kitų detalių?

 

            “Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Ddievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda. Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [ kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe. Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: pergalė sunaikino mirtį!” (Pirmas laiškas korintiečiams 15:50-54).

            “Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu. Toks ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kųno, tai esama ir dvasinio” (Pirmas laiškas korintiečiams 15:41-44).

 

 

Ar per šį prisikėlimą žmonės valdys kartu su Kristumi jo karalystėje?

 

            “Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su Juo tūkstantį metų” (ApreiškimoJjonui 20:6).

 

            Jėzaus Kristaus sugrįžimas  bus ne tik Dievo karalystės pradžios ženklas, bet taip pat ir laikas, kai iš mirties bus prikelti krikščionys. Jiems bus suteiktas amžinasis gyvenimas ir teisė per amžius viešpatauti su Jėzumi.

 

 

Kas bus prikeltas amžinajam gyvenimui Dievo karalystėje?

 

            “Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste” (Apreiškimas Jonui 3:21).

 

 

Ar dvylika apaštalų laike tūkstantmetinio Kristaus viešpatavimo turės ypatingą vaidmenį?

 

            “Todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylikaIizraelio giminių” (Evangelija pagal Luką 22:29-30).

 

 

Ar Jėzus tikrai sugrįš į žemę?

 

            “Jo kojos stovės tada ant Alyvų Kalno, esančio į rytus nuoJjerūzalės miesto. Tuomet perskils tas Alyvų  Kalnas pusiau iš rytų į vakarus labai plačiai, kad viena pusė nusvirs toli į šiaurę, o antroji į pietus. Ir jūs bėgsite tuo plyšiu mano kalno, nusitęsiančio ligi Aacalio, kaip jūs senais laikais bėgote dėl žemės drebėjimojūdos karaliui Uzijai valdant. Tada ateis Viešpats, mano Ddievas ir visi šventieji su juomi” Zacharijo knyga 14:4-5; palyginti Apreiškimo Jonui 5:10).

 

            Šios pranašystės patvirtina tikrąjį Jėzaus Kristaus sugrįžimą į žemę, kur Jis susitiks su šventaisiais ir vadovaus jų prisikėlime. Jėzus sugrįš į Alyvų kalną, kur iš rytinės miesto pusės atsiveria Jerūzalės vaizdas.

 

Koks bus Jeruzalės statusas po Kristaus sugrįžimo?

 

            “Viešpats sako: “aš vėl gręšiuos į Cioną ir noriu Jerūzalėje gyventi, kad Jerūzalė būtų teisybės miestu vadinama, o Visagalio Viešpaties kalnas šventuoju kalnu” (Zacharijo knyga 8:3).

            “O tuomet bus Jerūzalė vadinama Viešpaties garbės sostu. Dėl Viešpaties vardo susirinks Jerūzalėje visos tautos, kurios nebesivadovaus ir nebegyvens savo širdies nelabumu” (Jeremijo knyga 3:17).

            “Dėl Ciono aš netylėsiu ir dėl Jerūzalės aš nelūkuriuosiu, pakolei jos teisingumas nepradės aiškiai šviesti ir jos išganymas neužsidegs kaip žibintas, kad tautos pamatytų Tavo teisingumą, karaliai Tavo šlovę. Tu būsi vadinamas nauju vardu, iš Viešpaties burnos išėjusiu. O Jerūzale, aš pastatysiu sargus ant tavo mūrų, kurie netylėtų nei dienos, nei nakties metu, o jūs, kurie šaukiatės, kad nedelstumėte, priminti jam, kad jis neužtruktų atstatyti Jerūzalę tol, kol miestas nebus visiškai pabaigtas, garbės vertas pasaulyje (Izaijo knyga 62:1-2, 6-7).

           

            Jeruzalė, senovės miestas, kuriame šimtmečiais liejosi kraujas, Dievo karalystėje taps valstybe ir religinio pasaulio centras.

 

Ar Mesijas savo valdžiai  pajungs kitas tautas?

 

            “Paskutinėmis dienomis bus Viešpaties šventovės kalnas žinomas pačiu žymiausiuoju, pakilesniu viršum visų kalnų ir kalvų, į kurį tautos plaukte atplauks. Daugelis žmonių atkeliaus ir sakys: “Ateikite, kad užeitumėte į Viešpaties kalną, į Jokūbo Ddievo namus, kur jis pamokytų savo kelių, kad mes vaikščiotume Jo takais. Nes iš Ciono išeis įstatymas ir Viešpaties žodis Iš Jerūzalės” (Izaijo knyga 2:2-3).

 

            Kaip matome, Dievo karalystė, įkurta Jėzaus Mesijo, kontroliuos visas pasaulio karalystes.tai bus tikra ir teisinga Karalystė, pakeisianti dabartinę valstybingumo sistemą. Ji priims ir vykdys Dievo įstatymus. Tikrove ši Dievo karalystė Kristaus sugrįžimo metu.

 

Kaip Jėzus Kristus pasielgs su žmonėmis, kurie neateis į Jerūzalę pagarbinti Jo, kaip Jis nurodo?

 

            “Visi išlikusiųjų  prieš Jerūzalę kovojusiųjų ateis kasmet į Jerūzalę melstis Karaliaus, Visagalio  Viešpaties ir dalyvauti palapinių šventėje. O kuri žemės giminė neužeis į Jerūzalę melstis Karaliaus, Visagalio Viešpaties, ta nesusilauks lietaus. Ir jei egiptiečių giminė neatkeliaus ir neužeis, tai lietaus ir jiems nebus. Tai yra ta sloga , kuria Viešpats slogins visas tautas, kurios neateis švęsti palapinių šventės” (Zacharijo knyga 14:16-18).

 

            Tautos, kurios praras vandens tiekimą, greitai jų išlikimas priklausys nuo naujojo Jerūzalės Karaliaus geros valios. Galiausiai į Kristaus kvietimą atsilieps visos tautos ir ateis į Jerūzalę mokytis Dievo žodžio.

 

Kas atsitiks su nualintomis, nederlingomis zonomis aplink Jerūzalę?

 

            “Nes  Viešpats paguodžia Cioną, visus jo griuvėsiuose gyvenančius žmones. Jo tyrumas pavers Jis pasilinksminimo sodu ir Jo laukus Viešpaties daržu, kuriame bus džiaugsmo ir linksmybės, padėkos ir liaupsės giesmių”  (Izaijo knyga 51:3).

            “Aukštumose aš atversiu vandens versmes ir šulinius laukuose ir dykumose padarysiu vandens ežerų ir sudrėkinsiu sausąją žemelę šaltinėliais. Tyrumoje aš auginsiu cėdrų, akacijų, mirtų ir alyvmedžių, o laukų dirvose eglių, jovarų su skirpstų medžiais, kad būtų matoma, išpažįstama, numanoma ir kartu išmanoma, kad tatai Viešpaties padaryta ir šventojo Izraelyje sutverta” (Izaijo knyga 41:18-20).

            “Tesidžiaugia apleistoji ir perdžiūvusioji žemė ir dykynės tebūna linksmos ir težydi jos, kaip lelijos. Žydėdama ji bus linksma ir džiaugsis krykštaudama. Nes jai duota Libano didybė ir Karmelio bei Šarono grožybė. Kiekvienas matys Viešpaties šlovę, didybę ir galią.kur anksčiau sausa žemė buvo, dabar bus tvenkiniai pilni vandens. Iš perdžiūvusių vietų ims trykšti vandens versmės, kur anksčiau šakalai raivydavosi, ten dabar žels žolė, augs nendrės ir žaliuos žalumynai” (Izaijo knyga 35:1-2,7).

 

 

Kaip pasikeitimas paveiks žemės ūkį?

 

            “Štai ateina laikas, sako Viešpats, kai tuo pačiu metu ir ars ir pjaus ir tuo pačiu vyną darys ir sės ir kalnai bus pilni saldaus vyno ir visos kaukaros bus vaisingos” (Amoso knyga 9:13).

 

 

Kartu su žemės pasikeitimu kaip pasikeis laukiniai gyvūnai?

 

            “Tuomet gyvens vilkai kartu su avinėliais ir leopardai atsiguls su ožiais ir mažas vaikas ganys veršius kartu su jaunikliais liūtais ir penėtais galvijais. Karvės vaikščios su meškomis po pievą. Jų jaunikliai atsiguls kartu ir liūtai ės šiaudus kaip jaučiai. Žindomas kūdikis žais prie angies urvo, nujukintas vaikelis kiš ranką prie baziliškio į uolos plyšį” (Izaijo knyga 11:6-8).

 

 

Kokia tuo metu bus žmonių sveikatos būklė?

 

            “Tada galės aklieji savo akimis matyti ir kurtiniai savo ausimis girdėti. Tada šokinės raišasis kaip briedis ir nebyliai galės žodžiu išreikšti savo padėką. Nes dykumoje ims vandens versmės tekėti šen ir ten ir upeliai išdžiūvusioje žemėje” (Izaijo knyga 35:5-6).

 

 

Ar Kristus padarys galą karui ir smurtui?

 

            “Jis darys teismą daugeliui tautų ir daugelį nubaus svetimose šalyse. Jie pavers savo kardus į noragus ir savo ietis į pjautuvus. Tautos nebekels kardo tarpusavyje ir nebesimokys kariauti. Kiekvienas gyvens be baimės po savo vynmedžiu ir fygmedžiu, nes Visagalio Viešpaties burna tai kalbėjusi” (Michėjo knyga 4:3-4).

 

 

Ar pasaulis pagaliau patirs ramybę?

 

            “Jie pasistatys namus ir gyvens juose, įsisodins vynuogynus ir valgys nuo jų vaisiaus. Jie nestatys to, kame kitas gyventų, jie neaugins to, ką kitas valgytų. Nes mano žmonių dienos bus kaip dienos kokio medžio ir mano išrinktieji džiaugsis ilgiau savo rankų darbu. Jie nedirbs veltui ir negimdys prieš laiką, nes jie yra Viešpaties palaimintųjų palikuonys ir jų vaikai kartu su jais" (Izaijo knyga 65:21-23).

            “Nieko nebus nei pažeista nei pagadinta ant mano šventojo kalno, nes žemė yra pilna Viešpaties išpažinimo taip, kaip jūra pripildyta vandeniu” (Izaijo knyga 11:9).

 

            Jėzaus Kristaus priežiūroje Dievo karalystė pasauliui atneš palaimingą ramybę ir suklestėjimą. Dievas atkurs tai,kas buvo prieš Adomo ir Ievos išvarymą iš Ėdeno sodo; jie prieis prie jo gyvybės ir pažinimo medžio (Apreiškimas Jonui 22:1-2). Įsivyravus visaapimančiai ramybei, Dievas neleis nei žmogui, nei gyvuliui pakenkti Jo kūriniui.

 

Kas yra raktas šio nuostabaus pasikeitimo?

 

            “Bet tą naująją sandorą su Izraelio namais Aš įsodinsiu jų atmintyn ir užrašysiu jų širdyse, kad jie būtų Mmano žmonėmis, o aš jų Dievu. Nė vienas nebemokys daugiau savo artimo ir brolis savo brolio sakydamas: “Pažink Viešpatį,” nes jie visi pažins Mane, tiek maži, tiek dideli, taria Viešpats, nes Aš atleisiu jiems jų nusidėjimus ir nebeminėsiu daugiau jųjų nuodėmių” (Jeremijo knyga 31:33-34).

 

            Žmogiškos būtybės iš savęs negali pasiekti šio neįtikėtino širdies ir elgesio pasikeitimo. To žmonės gali pasiekti tik Dievo Dvasios veikimu jų širdyse ir protuose. Tokia galimybė suteikiama, paklustant Dievo Įsakymams (Zacharijo knyga 4:6; Laiškas efeziečiams 36:25-37). Dievas tikrai pakeis žmogaus prigimtį.

            Tuomet žmogiškosios esybės gali pradėt siekti savo neriboto dvasinio potencialo. Dievas gali performuoti kiekvienos rasės, kiekvienos tautos žmones į savo dvasinį paveikslą. Toks Jo buvo pradinis ketinimas.

 

REZIUMĖ

 

 

                Mūsų pasaulį valdo didžiausias apgavikas, šėtonas, velnias. Jėzus Kristus atnešė žmonėms gerąją naujieną, Dievo karalystės Evangeliją. “Tad Jis kalbėjo: `Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal` apie kurį Jis kalbėjo palyginimu (Evangelija pagal Luką 19:12). Jis liepė mums melstis:

 

             “Teateinie  Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje” (Evangelija pagal Matą 6:10).

 

            Tai esmių esmė, kad visi, kas tiki į Dievą, prisimintų apaštalo Pauliaus priminimą mums: “Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventumėte šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų Didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo” (Laiškas Titui 2:11-13).

            Tuo metu: “ir bus paskelbta ši Karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas” (Evangelija pagal Matą 24:14). Dievo ištikimi tarnai įvykdys duotą nurodymą savo pasekėjams: “ir Jis tarė jiems; “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai” (Evangelija pagal Morkų 16:15).

            Idant geriau suprastumėte šios pamokos atskleistus būdingumus, siūlome užsisakyti sekančias brošiūras:

-         Karalystės evangelija- The Gospel of the Kingdom.

-         Jūs galite suprasti Biblijos pranašystę – You Can Understand Bible Prophecy.

-         Ar mes gyvename paskutiniame laikotarpyje? – Are We Living in the End Time?

-         Jėzaus įkurta bažnyčia – The Church Jesus Built.

-         Koks jūsų likimas? – What is Your Destiny?

-         Kelias į amžinąjį gyvenimą – The Road to Eternal Life.

-         Jūs galite turėti gyvą tikėjimą – You Can Have Living Faith.

Jūsų pasirinktą nemokomą kopiją galime persiųsti į jūsų ofisą arba jūsų šalyje

nurodytu artimiausiu adresu.

 

 

APMĄSTYMŲ PUNKTAI

 

 

Šie klausimai – būsimoji pagalba jums tikslu pagreitinti šios pamokos studijas tolimesniuose koncepcijų apmąstymuose bei pasvarstymuose. Mes pasirengę padėti jums atatinkamame jūsų žinių ir suvokimo lygyje. Patariame tam tikrą laiką paskirti klausimų ir atsakymų užrašymui, palyginant juos su rašto vietomis. Prašome laisva forma parašyti mums savo pasiūlymus ar komentarus iš šios pamokos kurso.

*Kas yra amžiaus, kuriame dabar gyvename, dievas? Kas įtikinėja žmones, jog Dievo kelias nėra protingas? (Pirmas laiškas korintiečiams 2:14; Antras laiškas korintiečiams 4:4, 11:13-15;  Laiškas efeziečiams 2:2).

*Abraomo palikuonys tapo tikrąja Izraelio karalyste. Šią karalystę įkūrė karalių dinastija. Kas gimė, paveldėdamas sostą, valdyti šią karalystę? (Evangelija pagal Matą 1:1; Evangelija pagal Luką 1:32; Apaštalų darbai 13:21-23).

*Kas atsitiks su šio pasaulio karalystėmis, kurios simbolizuoja statulą Nebukodenazaro sapne? (Danieliaus knyga 2:34-35).

*Kokia  “geroji naujiena” skelbiama Danielio pranašystėje? Į kokią karalystę bus perkeistos visos žmonių karalystės? (Danielio knyga 2:44).

*Kas gimė būti visų karalių Karaliumi ir valdyti savo Karalystėje ant žemės? (Izaijo knyga 9:6-7; Apreiškimų knyga 17:14; Danielio knyga 7:13-14).

*Nuo ko prasideda Jėzaus žemiškoji tarnystė; kas yra Jo svarbiausias dėmesio centras? (Evangelija pagal Morkų 1:14; Evangelija pagal Luką 8:1; Apaštalų darbai 1:3; Evangelija pagal Matą 28:19-20; Evangelija pagal Luką 9:1-2; Evangelija pagal Matą 24:14; Evangelija pagal Morkų 16:15).

*Ar mes turime tapti uoliais priešininkais tų, kurie iškraipė Kristaus evangelijos mokymą? (Laiškas galatiečiams 1:6; Antras laiškas Petrui 2:1-2; Laiškas galatiečiams 1:8-9).

*Ar Kristus įspėjo neteisingus mokytojus? (Evangelija pagal Matą 7:13-15; Laiškas kolosiečiams 2:8).

*Kas valdys su Kristumi ant žemės? (Apreiškimo Jonui 20:6; 3:21; 5:10).

*Kas žemėje pasikeis prie naujojo valdovo? (Izaijo knyga 51:3; 41:18-20; 35:1-2,7; 11:6-8; 35:5-6; Michėjo knyga 4:3-4; Izaijo 11:9; Jeremijo knyga 31:31-34).

 

 

 

KARALYSTĖ EVANGELIJOSE

 

 

 

Zondervan Pictorial Biblijos Enciklopedija Dievo karalystę apibūdina sekančiai: “Žodis `karalystė` pavartotas: 55 kartus evangelijoje pagal Matą, 20 kartų evangelijoje pagal Morkų, 46 kartus evangelijoje pagal Luką ir penkis kartus evangelijoje pagal Joną. Kai šis žodis buvo nurodomas  į pasaulietines karalystes, tokiuose Jėzaus išsireiškimuose frazė `Dievo karalystė`, `Jo karalystė`pavartota apie 80 kartų… Šios statistikos rodo didžiulę Jėzaus koncepcijų mokymo svarbą… Be menkiausios abejonės, frazė `Dievo karalystė` išreiškia svarbiausią Jo tikslą” (Vol. Lll, Zondervan,1976, p.804).

Jėzus palygino išgelbėjimo gavimą su amžinąja karalyste (Evangelija pagal Matą 19:16, 23-24), o terminu `išvarytieji iš karalystės` jis išaiškino `kaip `išgelbėjimo praradimą` (Evangelija pagal Luką 13:28). Išgelbėjimas dar vadinamas “žodis apie karalystę” (Eevangelija pagal Matą 13:19). Krikščionims pažadėta  viltis ir paguoda kalba apie įėjimą į Karalystę (Evangelija pagal Morkų 10:15).

Krikščionio tikslas – “ieškoti Dievo karalystės” (Evangelija pagal Matą 6:33). Tiesos žmonės vadinami “karalystės vaikais” ( Evangelija pagal Matą 13:38). Diedo karalystės tema yra nemaža prilyginimų (44-45, 47 eil.).

Daug biblinių temų ir nuorodų į Dievo karalystę aiškina mūsų nemokoma brošiūra: The Gospel of the Kingdom – Karalystės evangelija. Įsitikinsite, užsisakę šią nemokamą kopiją.

 

 

KRISTAUS PARABOLĖS IR KARALYSTĖ

 

Ar Jėzus tikėjosi, jog kiekvienas supras jo alegorinius pasakojimus apie Dievo karalystę? Savo mokyme Jėzus dažnai  karalystės atėjimą prilygino prieinamom žmogaus gyvenimo situacijom. Šie pranešimai garsūs savo alegorijomis.

Kad skelbiama tiesa geriau būtų suprantama, daugelis žmonių pasinaudoja Kristaus mokymo metodu. Pats Jėzus sakė, jog tiesa yra  priešais. “Priėję mokiniai paklausė: “Kodėl jiems kalbi palyginimais?” Jėzus atsakė: jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota. Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais dėl to, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta” (Evangelija pagal Matą 13:10-13).

Jėzus nesitikėjo, kad visi supras jo palyginimus apie Karalystę tiek tomis dienomis, kai jis gyveno žemėje, tiek ir dabar. “Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: `Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau. Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo” (14-17 eilutės).

Tada Jėzus paaiškino sėjėjo palyginimą. Buvo pasėta sėkla: “Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia” (19 eilutė). Sekantis paaiškinimas buvo kur kas paprastesnis, tačiau daugelis žmonių nesuprato, ką jis pavadino “dangaus karalystės slėpiniais” (11 eilutė).

Pirmiausia Jis pateikė pavyzdį to, kuris, šėtono suklaidintas, stokoja dvasinio gilumo net pranašystės prasmės suvokimui. (19 eilutė). Kitas pavyzdis apie tą, kuris “suklumpa” prie žodžio, kai “ištinka sunkūs išbandymai ir persekiojimai” (20-21 eilutės). Tada seka pavyzdys: “Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas” (22 eilutė).

Ir paskutinis pavyzdys mini tą, kuris girdi ir supranta Kristaus mokymą apie Dievo karalystę (23 eilutė). Tasai žmogus girdi ir tiki pranašyste, taigi priimta informacija atneša gausų dvasinį vaisių.

 

 

TRYS EVANGELIJOS ASPEKTAI

 

 

Nuo pačių pradžių Dievas parodo savo troškimą nustatyti amžinuosius santykius su žmonių gimine. Biblijoje dvasinio ryšio nustatymui yra trys jo plano aspektai. Visų jų centre –Jėzus Kristus.

Aplamai paėmus, mūsų įėjimą į amžinąjį ryšį su Dievu sąlygoja sekantys komponentai: 1) ką dėl mūsų Dievas padarė.; 2) ką Dievas daro dėl mūsų; 3) ką Dievas padarys dėl mūsų. Visi trys komponentai vykdomi per Jėzų Kristų.

Pirmasis Evangelijos aspektas yra gyvenimo vaidmuo, mirtis ir Jėzaus prisikėlimas mūsų išgelbėjimui. Be viso to mūsų sutaikinimas su Dievu nereikštų nieko. Nevyktų ir išlaisvinimo procesas. Daugiausia tai pabrėžia teologai. Tačiau labai dažnai išskiriami kiti du svarbūs aspektai. Daugelis šią Dievo plano dalį interpretuoja kaip galutinį išgelbėjimo procesą. Tikrumoje tėra tik pradinis taškas.

Antrasis aspektas išplaukia iš Kristaus pažado atsiųsti “Padėjėją”, Dievo Dvasią, lydinčią Kristaus mokinius į supratimą ir Dievo tiesos dvasią (Evangelija pagal Joną 14:16-17,  26). Kas atgailauja tikėjime, gauna Šventosios Dvasios dovaną (Apaštalų darbai 2:38), jis pradeda dvasios vadovaujamą gyvenimą. Per jo dvasią, kaip aiškino Paulius, “..Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!” (Laiškas filipiečiams 2:13).

Apie tai, kaip mūsų Gelbėtojas, Aukščiausias kunigas, Kristus užtaria mus danguje prieš savo Tėvą, kad gautumėm išgelbėjimą, Hebrajų knygoje gana išplėsta.

 Šį Hebrajų knygos punktą daugelis  išpučia. “Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku” (Laiškas hebrajams 4:16).

Trečiuoju aspektu mūsų santykiai su Dievu tapo galimi per Jėzų Kristų ir tai įvyks, kai Kristus sugrįš į žemę. “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje” (Laiškas romiečiams 8:1). Kas gyvena su Šventąja Dvasia, paveldės Dievo karalystę ir per prisikėlimą amžinajam gyvenimui taps nemirtingu dvasiniu kūnu amžinoje Dievo šeimoje. “Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda. Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų nemarybe. Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: pergalė sunaikino mirtį!” (Pirmas laiškas korintiečiams 15:50-54). Jie padės Kristui tautų valdyme kaip karaliai ir kunigai (Apreiškimo jonui 5:10, 11:15).

Nė vienas iš šių trijų aspektų neišsiskiria didesniu pabrėžtinumu. Nė viename iš jų negali būti susitaikymo su Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų mokslo iškraipymu. Visi trys Dievo karalystės evangelijos elementai yra būtini.

 

 

`AMŽINOSIOS EVANGELIJOS` ESMĖ

           

 

Apaštalas Paulius kalbėjo mums, kad regėjime: “Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms,gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: “Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją” (Apreiškimo Jonui 14:6-7).

Dievo pranešimas žmonėms yra amžinas,  nekintamas ir nuoseklus.        Jis visuomet išryškina mūsų svarbiausius santykius su Kūrėju. Abraomui Jis sakė: “Ir Aš darysiu sandorą tarp Manęs ir tavęs ir tarp tavo būsimųjų vaikų su jų vaikų vaikais, kad tai amžina sandora būtų ir Aš būsiu tavo Dievas ir tavo būsimųjų vaikų” (Pradžios knyga 17:7). Vėliau tuos pačius žodžius Dievas pakartojo Izraelio tautoms (Pakartoto Įstatymo knyga 29:13).

Terminas Dievo karalystė suprantamas kur kas geriau nei Jėzaus Kristaus valdymas visoje žemėje padal Dievo Įstatymą. Tai apima visus Dievo vaikus – visą Jo šeimą. Visa tai Jis atskleidžia Savo šeimos nariams, sūnums ir dukterims, kurie dalinsis su Kristumi visų tautų valdyme pagal Dievo Įstatymus.

Jėzus pažadėjo: “Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste” (Apreiškimas Jonui 3:21). Ką jie ten veiks?” “Tam kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti paganis” (Apreiškimas Jonui 2:26).

Nuostabūs santykiai egzistuoja tarp Jėzaus Kristaus ir tų, kurie turės su Juo dalintis atsakomybe Dievo karalystėje: “Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam derėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno, todėl jis nesigėdija jų vadinti broliais”  (Hebrajų knyga 2:10-11).

Ne tik Jėzaus Kristaus broliai ir seserys, bet ir Pats Dievas rūpinasi jais kaip savo sūnumis ir dukterimis: “Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate  gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievo pasakyta: “Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta. Todėl: Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats, - ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūūnūs ir dukterys,- taip sako visagalis Viešpats” (Antras laiškas korintiečiams 6:16-18).

Jėzus Dievo karalystę palygino: “Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: “Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose” (Evangelija pagal Matą 13: 31-32).

Evangelija yra istorija apie tai, kaip Dievas renka Savo pirmą pašauktą šeimą – pasaulio mažąjį būrelį, panašų į garstyčios grūdelį, kuris išaugins skaitlingą būrį žmonių, kol žemė prisipildys Dievo vaikais.

Nenuostabu, kad Jėzus pasakė: “Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, net tokių yra Dievo karalystė” (Evangelija pagal Morkų 10:14). Dievo karalystė susidarys iš Dievo vaikų, kurie, sugrįžus Jėzui Kristui, gaus amžinojo gyvenimo dovaną.

 

Apaštalas Paulius rašo kaip tai įvyks: “Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda. Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe” (Pirmas laiškas korintiečiams 15:50-53).

Nuo pat pradžių Dievas norėjo žmonėms pasiūlyti dar nuostabesnių dovanų: Dievo karalystėje Jo šeimos narystę ir amžinąjį gyvenimą. Net kai Adomas su Ieva už jų nuodėmes buvo išvaryti iš Ėdeno sodo, Dievas jau planavo kitą palankią progą su žmonėmis dalintis meile ir amžinos šeimos santykiais su Juo.

Jau dabar Jėzus Kristus ruošia Karalystę ir ateitį su mumis: “Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: `Einu jums vietos paruošti!`? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš” (Evangelija pagal Joną 14:1-3).Dievas Tėvas mums siūlo gerą progą įeiti į Jo karalystę, kaip nemirtingi sūnūs. Kaip sako apaštalas Paulius: “Jūs žinote, kaip mes kiekvieną jūsų, tarsi tėvas savo vaikus, raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės vertai Dievo, jus šaukiančio į karalystę ir šlovę” (Pirmas laiškas tesalonikiečiams 2:11-12).